Apie knygas mažiems ir jauniems
Buvo lapkritis, kai mano namuose šalia kompiuterio ėmė augti nauja knygų stirta. Ne aš ją sumaniau būtent tokią.
Kokią?
Ji ori. Jauki.
Dabar, baltą sausio naktį, pasakoju Jums apie knygas, kurias skaityti gera.
Gendrutis Morkūnas. „Velniškai karštos atostogos“ (iliustravo Lina Žutautė; leidykla „Nieko rimto“).
Šią knygą pamils tie skaitytojai, kurie svajoja apie kaimą, bet jo neturi.
Taip nutiko man – kaimo niekada neturėjau. Tuo ir skyriausi nuo kiemo draugų, bendraklasių. Giminystės ryšiai buvo taip žiauriai nutrūkę, kad į tėvo tėviškę (kvailokai skamba – tėvo tėviškė, bet ką čia...) buvau nuvežta jau paaugusi.
O kai pagaliau į tą svajonių vietą patekau, nelabai žinojau, ką kaime galiu veikti – kaip ir Gendručio Morkūno aprašomas Pijus.
Ir į mane, kaip į Pijų, kaimiečiai žvilgčiojo nepatikliai. Bet vieną dieną, ir vėl visai kaip tą Pijų, mane užkalbino bendraamžiai, giminaičiai ir beveik giminaičiai.
Mane, mane, aš, aš – matote, kaip egocentriškai pasakoju apie knygą. O kaip kitaip – juk ir man artimas tas rašymas.
Pamils knygą ir tie, kurie mėgsta skaityti siaubiakus. Aš – mėgstu. Ne bet ką. Ne bet kuriuos.
„Velniškai karštos atostogos“ – tai siaubo apysaka, mįslingumu, paslapties tirštumu prilygstanti ir Stefanui Kingui, ir Edgarui Po.
Kuo skiriasi Gendrutis Morkūnas nuo pasaulio siaubo klasikų? Tik tuo, kad jo pasakojimas labiau savas, atpažįstamas, artimas. Čia – Lietuva. Čia – kaimeliai, nutolę ne tik nuo didmiesčių, bet ir nuo bažnytkaimių. Yra dar tokių, tebėra.
Pelkių grožis ir klasta negali nevilioti. Gyvenu prie ežerų, bet dažnokai patraukiu pelkynų link. Ar todėl, kad, pasak rašytojo, ten – pelkėse – slepiasi...
...kas?
Slepiasi siaubas. Baimė. Nežinia. Mūsų visų negalia peržengti ribą.
Gendrutis suvokia, kad visų pirma rašo vaikams. Siaubiakas nėra piktas, agresyvus. Jis tikras. Kodėl kaimas, jo žmonės ima bendrauti, vienas kitą pažinti tik siaubo akivaizdoje?
Kada ir kodėl mes išsipasakojame?
Šias eilutes rašau tebegirdėdama, kaip jaukiai stuksena genys, – jaukiai ir tiksliai, visai kaip senovinis laikrodis.
Sausio trečią Karveliškių kapinėse jis, tas padūkęs genys, padėjo visiems, kurie atėjo pasakyti Gendručiui Morkūnui:
– Iki pasimatymo, iki... iki...
Tikrai iki – Morkūno knygų dar bus, vieną jų ir dabar turiu savo kompiuteryje.
Fizikas mokslų daktaras Gendrutis Morkūnas į literatūrą įsisuko tik prieš penkerius metus. Iš kokių pelkių tiek tekstų? Tokių?
Suvokiu, kad ne visiems rūpi knygos mažiems ir jauniems. Bet eseistika, ta švelni ir skaudi Gendručio eseistika, pasakų giminaitė – ją tai jau tikrai pastebėjo www.bernardinai.lt skaitytojai.
Ar tikrai eseistika yra pasakų giminaitė?
Kai skaitau Antaną Ramoną, Regimantą Tamošaitį, Gintarą Beresnevičių, Gendrutį Morkūną, tūkstantąjį kartą įsitikinu – taip.
Taip.
Bet pasakų neigėjams, eseistikos nekentėjams dabar jau pasakosiu apie prozininko, neparašiusio nė vienos esė, apsakymų knygą. Man regis, vaikams – pirmąją?
Danielius Mušinskas. „Dovilė ir džentelmenas“ (iliustravo Odeta Staponkutė – Juršienė; leidykla „Gimtasis žodis“).
Tai pasakojimai, kuriuose girdėti jaukus kuždesys.
Namų, šeimos, savo kiemo dvelksmas – tai jutau, skaitydama knygą pirmąjį kartą. Skaičiau dar rankraštį...
Nėra aistrų. Nėra draskymosi. Ir dramos nėra. Tik meilė – tėviška meilė – pulsuoja, tvinksi.
Danieliaus Mušinsko meistrystė turi paslaptį. Nuraminęs, beveik nuslopinęs skaitytoją, jis moka taip sušvytėti, taip...
Mano vaikystė kaip geltonas obuolys iš senelės sodo. Devynios obelys tame sode visada būdavo žalios.
Tekant saulei keliu dulkėdavo mašinos, ir tada pasibaigdavo žaliojo sodo sapnas, o vakare ties juo pražysdavo vaivorykštė.
Kas galėtų patikėti, kad tas obuolys vis auga ir auga, o į jį sutelpa daugybė prisiminimų, visi miestelio žmonės.
Ir jau stabdykite dabar mane, nes kyla noras ne tik cituoti fragmentą – o jei perrašysiu visą apsakymą?
Savo apžvalgų misiją suvokiu tik taip: privalau priminti, kad vaikams Lietuvoje rašoma, dar ir kaip rašoma.
Ir ne tik taip: bandau priminti, kad vaikų literatūrą gali skaityti įvairaus amžiaus žmonės.
Dabar jau privalau grąžinti skolą. Nors niekas iš manęs tos skolos nereikalauja.
Vienaip ar kitaip, vaikų ir jaunimo knygų apžvalgininkė jaučiasi prastai, kad iki šiol nepapasakojo apie svarbų mažąjį romaną (man patinka, net labai patinka tas apibūdinimas, labiau nei apysaka).
Kazys Saja. „Septyni miegantys broliai“ (iliustravo Giedrius Jonaitis; leidykla „Alma littera“).
Kodėl taip ilgai nepasakojau?
Nes nemokėjau, negebėjau. Ir dabar nelabai moku.
Privalau pasakyti atvirai ir garbingai: kai kurių šios knygos puslapių aš tiesiog nekenčiu. Mane, tartum būčiau dvaro išlepinta panelė, glumina, nervina brutalumas.
Kodėl tėvelis bevaikis? Todėl, kad pirtyje savo daiktą įkišo tarp lentų – ne ten, ne taip... Tad privalo įsivaikinti sūnų – gal ne todėl, kad jam pačiam to įvaikio reikia. Labiau dėl žmonių. Ar ne sarmata vaikų neturėti?
Bet...
Kazys Saja – kaip Morkūnas, kaip Mušinskas – yra rašymo meistras. Pritrenkęs ir nutrenkęs pragaran brutalumu, jis geba skaitytoja švystelti į tokias debesų aukštybes, kad...
...kad miksiu Jums, skaitytojai, miksiu kaip drovi gimnazistė – o miksėdama privalau aiškiai ištarti: skaitykite patys tą mįslingą knygą ir nuo paauglių neslėpkite, paskaitę rasite, apie ką kalbėtis; dėl tos knygos ne sarmata ir susirieti.
– Kaimas iš tiesų yra toks, TOKS, – taip sako man tie, kurie geriau išmano. – Tu net neįsivaizduoji, kad ten kiekvienas turi po priešą.
Kaip keista ir gaila, kad „Septyni miegantys broliai“ nesulaukė bent jau septynių prieštaringų recenzijų.
Stiprūs vyriški charakteriai. Spalvingi. Moteriškaitės – senyvos, senstančios, bręstančios – „didvyrių“ ir tikrų vyrų fone ribotos, nykesnės.
– Maestro Kazy, – taip aikteli manyje dvaro panelė, – nejau mes tik pletkininkės? Tik?
O gal visai ir ne dvaro panelė manyje aikčioja.
Gal burbuliuoja vandenė – labai jau mėgstu skaityti viską, kas parašyta apie vandenis – pelkes, upeliūkščius, upes ir ežerus.
O jeigu apie jūrą...
Dideli vandenys alsuoja knygoje, apie kurią pasakosiu.
Renata Šerelytė. „Krakatukų jūra“ (iliustravo Irmina Dūdėnienė; leidykla „Alma littera“).
Smagu imti knygą į rankas ir atpažinti kūrėjų duetą: Renatą ir Irminą. Susidainavote, susikalbėjote, kolegės. Jums pavyko.
Man gera atpažinti personažus – Buntę, didžiaausę senę, tešlių, Birbindoną (tą jau beveik įsimylėjau); man patinka apsigyventi Renatos pievelėje, kuri, jei nori, tai ir banguoja stipriau nei jūra. Tokie išgyvenimai – pasak didžiaausės senės.
Renata Šerelytė yra atidi vaikų literatūros skaitytoja. Man svarbūs ir įdomūs jos viražai – aukštyn, svaigyn, atsispyrus į senų knygų pasakojimus. Ne tik į juos... Į savo vaikystę, į savo šeimą, į...
Į tai, kas yra rašytojos paslaptis.
Šiai apžvalgai rinkausi vien meistrus. Ar tik genio stuksenimas Karveliškėse lydi mano šios nakties rašymą?
Ne tik.
Lydi vaikų klegesys.
Kaip smagiai jie čiuožė rogutėmis nuo kalnelio, kai lydėjome iš Pilaitės Gendrutį Morkūną, kaip džiūgavo šalia koplyčios.
Ar girdėjote skambesnį chorą, tauresnę muziką, palydinčią vaikų rašytoją?
