Geteborgas, knygų mugė. Miražas? – Realybė

„Priežastis, kodėl būtent Lietuva buvo pasirinkta kaip pagrindinė mugės viešnia, yra ta, kad mes pajutome, jog turime rimtą bendradarbiavimo partnerį, suprantantį, ką reiškia būti pagrindine knygų mugės tema. Mums vieniems būtų per sunku „patempti“ pagrindinę temą, pristigtume ir žinių, ir išteklių, jei neturėtume suinteresuoto aktyvaus partnerio, – sako mugės generalinė direktorė Anna Falck. – Juk niekas iš knygų mugės vadovybės nežinojo apie lietuvių literatūrą. Mums buvo įdomu ir smalsu imtis pristatyti tokią nežinomą literatūrinę šalį kaip Lietuva. Tokia ir yra mūsų renginio koncepcija – „sumaišyti“ gerai žinomus ir mažiau žinomus rašytojus“.

Išsiropštusi su minimalaus dydžio lagaminėliu iš taksi įsiridenu į Vilniaus oro uostą. Kaip visada – per anksti. Gerokai palaukusi pamatau aukštaūgį poetą Eugenijų Ališanką, nešiną dideliu žaliu kelioniniu krepšiu. O kiek vėliau pasirodo ir Aidas Marčėnas, po pažasčia pasikišęs nedidelę rankinę. Mūsų trijulė keliauja į Geteborgo knygų mugę, kurioje Lietuva šįmet – garbingiausia viešnia.

Dar tą pačią dieną tryliktą valandą turime skaityti Geteborgo mugėje savo poeziją. Geteborgas pasitinka lietumi. Ką primena ši dulksna, vėjo šuorai, šie namai, tas dangus? „Klaipėdą, – sako Eugenijus, – juk Geteborgas – uostas“.

Atvykstame paskutiniosiomis mugės dienomis. Įžengę į milžinišką pastatą (mugės vėliavos puošia visą miestą), nesunkiai susirandame Lietuvos stendą: iš bet kurio mugės kampo ar pastato aukšto galima regėti, kaip didingai sukasi baltos, Lietuvos vardu ir emblema paženklintos vėliavos. Tai gražus, įspūdingas, funkcionalus Sauliaus Valiaus darbas (žaisminga emblema – trispalvės „akis“, o gal ir „taikinys“). Susitinkame darbščiąsiais lietuviškų knygų „bites“: visuomet paslaugias ir besišypsančias, suspėjančias visais nuoširdžiausiai pasirūpinti Aušrinę Jonikaitę ir Ingą Nostytę. Einame pro vieną stendą: S. Jokužio leidykla pristato ką tik išleistą neįtikėtinai subtilų, jaudinantį šiauliečio Aleksandro Ostašenkovo fotografijų albumą. Nacionaliniame stende žvilgsnį užgauna ir sušildo prašmatni ir didinga Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų rinktinė „9 aukštai“. Ant visų įmanomų stalų ir staliukų paslaugiai padėtos „Lietuviškų knygų“ parengtos ir išleistos fotografijos, jose – visų septyniolikos mugės dalyvių portretai, kūrybos ištraukos, eilėraščiai, trumpos kūrybos biografijos anglų kalba. Nuotraukos – Vlado Braziūno, puikus S. T. Butkaus bukleto maketas.

Pačiame stendo centre prie staliuko sėdi Jurga Ivanauskaitė, nuo ankstyvo rytmečio dalijanti interviu. Po trumpos pažinties su mūsų poezijos vertėju Juriu Kronbergu žengiame į nedidelę improvizuotą salę. O visai šalia, jau gerokai nuvargusi, bet neprarandanti kieto optimizmo mus stebi trumpam prisėdusi Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, sykiu ir poezijos vertėja Liana Ruokytė. (Būtent jos rūpesčiu kasdien elektorininio pašto dėželėje rasiu švedų spaudos vertimų, t. y. lietuvių pasirodymo Geteborge vertinimų.) Prasideda skaitymai, į sceną lipa ir šalia vertėjo sėdasi poetai E. Ališanka, A. Marčėnas, Kornelijus Platelis, Sigitas Geda. Skaitydama beveik negirdžiu savo balso, mugė ūžia ir gaudžia nuo tūkstančio per mikrofonus sklindančių balsų. Žvėriškai jaudinuosi, girdėdama savo eiles švedų kalba, o dar kai jos skaitomos brolio latvio, amžiumi tinkančio man į tėvus... Kažkaip šamaniškai pergalingai aidi S. Gedos balsas, lyg Europą drebintų mano protėvių dvasia. O Gedos eilėraštis apie „penkis pomidorus“ sukelia švedų ir mūsų ovacijas. Žiūrim su Aidu vienas į kitą, akimis susirandame Eugenijų. Tai iš tiesų yra jėga. Kažkoks impulsas neleidžia paleisti vienam kito: Geda, nulipęs nuo nedidelės scenos, praeidamas spaudžia visiems salikės priekyje susėdusiesiems rankas. Šią akimirką visi – kartu.

Dvi su puse dienos, praleistos Švedijoje, – kaip dovana. Negaliu atsistebėti švedų kalba sudėliotais eilėraščių ž o d ž i a i s Poezijos antologijoje, kurią puikiai, skoningai išleido Mikaelis, t. y. jo leidykla Tranan. Netenku žado pamačiusi patį leidėją – ganėtinai jauną, judrių akių ir kibaus žvilgsnio poetą. Mikaelis, pasirodo, besąs puikus poezijos skaitovas, kai tenka savo eiles skaityti Geteborgo universiteto salėje, savus eilėraščius atpažįstu iš intonacijos. Erotinių eilių „taikiniu“ skaitydama pasirenku... patį Mikaelį, kuris tuoj atsakydamas įremia į mane atvirą, jautrų savo žvilgsnį. Skaitau, kol pačiai ima degti ausys. Tąvakar universitete, kur skaitymai tęsiasi keturias valandas, niekas salėje net nesukosti. Auditorija sausakimša, priešais mane sėdi Nijolė Sadūnaitė, palaikomosios komandos daug. Poeziją keičia džiazas, groja Leonidas Šinkarenko, Vytautas Labutis ir Arvydas Joffė. Susitinka Baltijos šalys: skaito estai, latviai, lietuviai, švedai. Drebu prieš kiekvieno mūsiškio išėjimą į sceną: mistiškoj universiteto stiklo bokšto salėj, nenusakomoj atmosferoj jaudinančiai žėri Aido akys ir skamba kažin kokia tiesiog charizmatiška grynosios lyrikos vienatvė. Skaito Eugenijus, salė gaudo menkiausius vertimo niuansus, Eugenijaus poetinė patirtis alsuoja stoiška, kartais net sarkastiška ramybe, baltišku išdidumu. Noriu žliumbti nuo vienybės pajautos. Žinau, kad panašius jausmus tomis dienomis išgyvena ir rašytoja Vanda Juknaitė, prasilenkdamos mudvi paskubomis „pasitikriname“ savus įspūdžius. Prozininkių trijulė – V. Juknaitė, Jurga Ivanauskaitė, Laura Sintija Černiauskaitė – „įveikė“ mugę tarsi vienu alsavimu ir, pasak jų pačių, vieningai palaikydamos viena kitą. Kiek teko girdėti atsiliepimų iš saviškių, mugėje visi lietuviai pasirodė labai gerai. Gal daugiausia interviu švedų spaudai davė Jurga Ivanauskaitė, nors negaliu tvirtinti. Laikraščiuose nuolat mirgėjo S. Gedos pavardė. Pirmosios recenzijos – apie dvi S. Parulskio knygas (jos buvo išleistos iki mugės). Padedant L. Ruokytės vertimui, kai kuriuos atsiliepimus švedų spaudoje verta pacituoti: „Tokios intelektualios improvizacijos kuria pažemintojo vaidmenį. Romanas yra kalbinės raiškos ir turinio šedevras. Parulskis tiesiog pribloškia skaitytoją karinio gyvenimo baisybėmis ir, kaip to pasekme – žmogiško sąmoningumo žlugdymu. (...) Bet tai tik viena pusė. Tekste paradoksaliai skverbiasi kontrastinga, didžiai elegiška intonacija, kuri kartu su grįžtančiais, tačiau perkreiptais europinio kultūros palikimo elementais primena tai, kas buvo prarasta inferno, iš kurio ir išauga romanas. Kartu atsiranda ir neužbaigtas dialogas tarp gyvenimo kuriančiųjų ir griaunančiųjų jėgų, – tai ir sukuria įtampą, varančią romaną į priekį ir teikiančią malonumą jį skaityti“ (,,Svenska Dagbladet“, didžiausias Švedijos dienraštis, Nr. 1, 2005 rugsėjo 30, Michael Ekman „Atsiskaitymas su Sovietų palikimu“ – apie Sigito Parulskio romaną „Trys sekundės dangaus“).

Arba dar: „Lietuvių literatūrai šių metų Geteborgo knygų mugėje skirtas ypatingas dėmesys. Todėl pasirinkome recenzuoti du klasikus: kovotojo už laisvę prieš raudonąją armiją Lukšos atsiminimų knygą „Miško broliai“ (orig. „Partizanai“) ir posovietinį rašytoją Sigitą Parulskį, dalyvaujantį mugėje.

Lukšos pasakojimas apie partizanų pasipriešinimo kovą Lietuvoje yra ir įdomus, ir jaudinantis, aiškiai atskleidžiantis didžiulius kovos sunkumus, negailestingą izoliavimą, kai nesant nei draugų, nei jokios paramos reikėjo nepaprastos drąsos tęsti pasipriešinimo kovą, kad ir kaip maža tebuvo vilties kovoti dėl tų vertybių, dėl kurių verta gyventi“ („Svenska Dagbladet“, Nr. 1, 2005 rugsėjo 30, Håkan Arvidsson).

Jau skrendant namo, kai beveik po valandą trukusio sėdėjimo nejudančiame lėktuve ūmai ėmėme kilti, paširdžius rėžtelėjo emocijų peiliukas: dabar jau nepaliausiu ilgėtis to užribių aukščio, to kito mastelio. Ir neabejosiu, kad jis yra. Visa tai primins ir patvirtins septynios 2005 m. rugsėjį-spalį Geteborgo mugėje pasirodžiusios naujos lietuvių knygos. Trys dienos dangaus.