Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Diemedis žydi rudenį

2004-12-03
Spausdiname Valentino Sventicko ir Aido Marčėno kalbas, pasakytas per Salomėjos Nėries 100-ųjų gimimo metinių iškilmingą minėjimą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 2004-11-17

Pamėginkime atsakyti į klausimą, kodėl Salomėja Nėris išlieka lietuvių literatūros suvokimo centre.

Yra kultūros raidai ir jos visumai svarbių dalykų. Pavyzdžiui, ji pradėjo naują, posimbolistinį, lietuvių lyrikos tarpsnį. Yra ryškiausia išpažintinės lyrikos kūrėja. Dramatizavo meilės eilėraštį. Turėjo glausto daug aprėpiančio kalbėjimo talentą – parašė tobulų trumpų eilėraščių. Tapo skaidraus paprastumo etalonu. Tokio paprastumo, kai žodžių prasmės ir eilutės melodika driekiasi į slaptingus visuotinumo tolius. Savo vaizdus ir žodžius suliejo su lietuvišku gamtovaizdžiu ir gražiausiais gimtosios kalbos skambesiais.

Kas ryšku meno pasaulio gyventojams, nebūtinai matoma visų. Taigi atsakymas kol kas nepakankamas.

Pridėčiau štai ką.

Pirma. Yra S. Nėries eilėraščių, posmų, eilučių, įvaizdžių, nusiteikimo išraiškų, kalbos melodijų, visam laikui įsismelkusių į mūsų sąmonę, tapusių mūsų jutimų ir pasaulio suvokimo dalimi. Jeigu pranešėjas turėtų daugiau oratorinės drąsos, galėtų skaityti tokias eilutes ir prikalbintų salę tęsti kartu. Tačiau tylus jų tarimas pačiam sau yra reikšmingesnis, tikresnis negu toks teatras. Turbūt panašiai senų laikų žmonės gyveno su liaudies daina.

Antra. S. Nėries likimas, kūrybos kelias, jo viešas vertinimas labai sukibęs su politika, su Lietuvos gyvenimo lūžiais. Kas esame galvoję apie tai, kas ne, – bet patsai šis supratimas ar nujautimas žmones yra paveikęs. Buvimą centre beveik vienodai remia skirtingi reiškiniai ir vertinimai, pozityvas ir negatyvas. Teigimo ir neigimo sandūra išlaiko ją dėmesio lauke. Toliau leidžiamos ir perkamos knygos, tyrinėjimai, dainuojamos ankstesnės ir kuriamos naujos dainos, deklamuojami eilėraščiai, poetės žodžių parafrazėmis kalba skirtingų pažiūrų žurnalistai, ideologai, ironiškos literatūros kūrėjai, S. Nėries vėl prireikia dramos ir operos scenai. Visą „Diemedžiu žydėsiu“ rinkinį (jis 1938 metų) savo balsais perskaito žymiosios šių dienų rašytojos, ir nėra įspūdžio, kad skaitomas literatūros palikimas. Gyvi tie eilėraščiai, skamba.

Kiekvienas palyginimas kreivas, klampus. Ir visgi – S. Nėries kelias panašus į Lietuvos kelią jos gyventu laiku. Su viltimis, polėkiais, kolaboravimais, gyvenimo geismu, susitaikymo duobėm, gailestavimu, Tėvynės meile, išlikimo būdu. Pusę šimtmečio gyvenome okupuoti. Tiek pat metų gulėjo neišleista S. Nėries paskutinė knyga „Prie didelio kelio“. Sovietinių manipuliacijų viršūnė: garbinsim, statysim paminklus, vadinsim jos vardu kolūkius ir gatves, bet bruksime pirmiausia tuos kūrinius, kurie mums tinka. „Prie didelio kelio“ yra pirmoji priklausomybės laiko knyga, parašyta „į stalčių“.

Yra suprantamas žmonių noras eiti pirmyn pasiimant vien tai, kas buvo gera, šviesu, slopinant atminty bėdas, komplikacijas. Bet tai seklumos kelias. Nėra kitos išeities – reikia eiti su visa patirtimi, net ir skaudžiąja. Sąmonės kasdienybei reikia perimti tai, ką menas yra išreiškęs. Kad ir eilėraštis apie ramunėlę rudenio arimuos. Onė Baliukonė neseniai jį perskaitė kaip S. Nėries gyvenimą. Taigi jau 1937-aisiais jis, gyvenimas, buvo parašytas. Beje, tais pačiais metais sukurtas ir kitas eilėraštis, prasidedantis žodžiais „Visur aš ją matau/su kūdikiu ant rankos“, kurį mūsų atmintis norėtų priskirti karo laikui, nes buvo taip, kaip jis pranašavo.

Garsios ir tylios diskusijos dėl S. Nėries, vykusios atgautos Nepriklausomybės metais, atėjo į ramesnių svarstymų fazę. „Akmenėlius skaito/Širvinta nurimus“. Dalyvavimas apipavidalinant okupaciją – akmuo, bet klasikinių kūrinių jis neskandina. Nauja V. Daujotytės knyga „Salomėja Nėris: fragmento poetika“ savo šviesia tonacija pasako, kad talentingiausios lietuvių poetės kūrybos centras saugus. Taip pat jau ramiai galima pasakyti, jog turėsime toliau gyventi ir su tais tautiečiais, kurie vien dėl „Poemos apie Staliną“, ko gero, neims jos knygų į rankas. Bet galima kalbėtis, su jais ir su savimi. Nėra reikalo ginti poetę. Yra reikalas aiškintis žmogaus veiksmų ir meno takoskyras, skatinti supratimą.

Ar būtų S. Nėris išlikusi, jeigu ją iškvietusiam valdingam sovietiniam pareigūnui būtų tarusi: nerašysiu aš tokios poemos? Ne. Ar būtų ji išlikusi, jeigu karo metais nebūtų ištekėjusi už Petro Veržbilausko, – viena su mažu vaiku kariaujančios Rusijos sniegynuose ir su žinia, kad Bernardas Bučas žuvęs? Irgi vargiai.

Taigi „ne apie didvyrius daina“. Ji nebuvo herojiškai principinga, nors heroizmą poetizavo. Nenorėjo pražūti. Gyvenimo geismas ir aistra, kūrybos troškimas buvo stipresni. Ir dar parašė. Karo metais parašė įstabios poezijos, įterpdama į ją tragiškus savo padėties išgyvenimus. V. Kubilius, analizuodamas pirmuosius S. Nėries rinkinius, pamatė tokią jos nuostatą: „nėra jokios aukštesnės vertybės už galimybę gyventi; nėra nieko gražesnio už pačią jutimo energiją“.

Mitų plėvės aptraukia mūsų akis, kai žiūrime į savo tautos didžiuosius. Nesumažinsime jų, jeigu pažvelgsime ir paprasčiau, kaip į žmones. Su savo amžiumi, prigimtimi, charakteriu, aplinkybėmis, meile, draugais, nuotaikomis. Tada ką nors sakys jaunystės dienoraštyje aprašytas sapnas apie aistros kupiną šokį. Įdomių, šaunių vaikinų pakalbinimas bendradarbiauti, kai niekas kitas tavimi rimčiau nesidomi (juk „Trečio fronto“ epizodas galėjo prasidėti ir taip). Arba susitikimas Vienoje kaip tik su K. Boruta, tada (1929 m.) besijaudinančiu dėl Lietuvoje dygstančios autokratijos. Yra paliudijimų, kad vienišybė, nemeilės dykra poetei buvo per sunki. Kad visad atjautė vargo žmogų. Kad buvusi ambicinga, ir gabūs manipuliatoriai galėjo tuo žaisti. Tikrai nėra bereikšmė užuomina apie savižudybę (1942 m. žiemos nuotaikos), perskaitoma laiške.

Daug, visko buvo labai daug. Ir čia svarbiausia bus priminti, kad S. Nėris mirė sulaukusi vos keturiasdešimties metų. Dabartiniame „Lietuvių rašytojų sąvade“ – tik dešimtis ko nors vertų poetų, jaunesnių už ją, jau viską parašiusią, nuėjusią visą sudėtingą įsimintiną kelią, vertinamą be jokių išlygų.

Esame savo laiko, savo patirčių ir kasdien šmėsčiojančių žodžių paveikti. Štai ir čia – bėgęs nepabėgau nuo galvojimo apie atseit klaidas, klaidintojus, konkrečias aplinkybes. Taigi bent pripažinkime, kad kasdieniniai masteliai, kai kalbame apie tikrus talentus, netinka, per menki, lėkšti. Pripažinkime, kad mįslių yra ir bus.

Štai nujautimas, kurį ir šiandien dar sunku žmoniškai pasakyti, nes prireikia sąvokų, lig šiol partizuotų, nusavintų.

Idealybės siekimas, maksimalizmai, romantinis svaigulys S. Nėrį skraidino labai aukštai, ir tuose aukščiuose, įtampų laukuose, kuriuose kartais pabuvoja tik ypatingos asmenybės, ji bus regėjusi nenusakomą gėrio idėją, jai nepaprastai svarbią, sudėtą iš to, kas vadinama katalikybe, marksizmu, noru, kad žmonėms būtų geriau. Draugas Stalinas tikrai būtų išsigandęs, iš apačios matydamas, kad ji taip aukštai.

Tad visai gali būti, jog tokios idėjos poetė apsisprendimų peripetijas matė kaip siauresnės erdvės reikalus.

J. Aistis, kitas šiemetinis šimtametis, laiške kolegai 1959 m. parašė: „Ji, kaip pagalvoju, didelis žmogus“.

Sukaktis, minėjimas, vieša proginė kalba turi savo įpročių, frazeologijos, solidumo pageidavimą.

Ir visgi tebus krestelėjimas kelyje, suprantu, kad kiek rimtas, tiek ne.

Apie Salomėją Nėrį tinka kalbėti ir vyro balsu.

Po visko, ką esu jos skaitęs, ką sužinojęs ir ką tebematantis paslapty, dėl ko gailestavęs ir kuo žavėjęsis, taigi po visko sakau: mylėčiau ją ir to jausmo bijočiau.

Dabar galvoju apie eilėraštį „Diemedžiu žydėsiu“. Jame viskas – apie pavasarį, o diemedis žydi rudenį.


Valentinas Sventickas
 

Rašytojai

Salomėja  Nėris
1904 - 1945
 

Knygos

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-05 17:10
Prozerpina
puiki kalba
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-04 00:44
Bathos
Tai kad Diemedis pritilęs pastaruoju metu... :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-03 17:18
Houldenas
Tai kad man Salomėja - tikrai ne viršūnė. :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-03 17:12
en den dū
Houldenai, taip galvoja žmogus, neskaitęs "Diemedžiu žydėsiu" ? -)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-03 16:56
Houldenas
O aš kažkodėl, tik perskaitęs šio vaizdo pro stiklą pavadinimą, pamaniau, jog tai straipsnis apie rašyką Diemedį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą