Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Salomėja Nėris: „Meilė kaip mirtis neišvengiama“

2004-12-04
Salomėja Nėris yra neišvengiama. Štai jau geras mėnuo galvoje man skamba ši nei šiokia, nei tokia frazė – kaip Nemune nuskendę varpai. Bandžiau atsisakyti šitos jubiliejinės kalbos. Prieš pusmetį jau pavyko išvengti šnekėjimo minint Aistį – pažeistą ironijos nuodo, todėl artimesnį man tiek lytimi, tiek poetine raiška, nei naivoka ir gan egzaltuota grynakraujė lyrikė Salomėja Nėris.

Aš bandžiau išvengti. Užsisklęsti Daujotytės ir Aleknos knygose. Pabėgti prie jūros. Kažką kurti, kad tik negalvočiau apie manyje skambančią tuštumą – artėjant jubiliejiniam minėjimui, kurio nevertinu, kaip apskritai nevertinu kultūros fasado, neturiu kostiumo, nekenčiu kaklaraiščio, o iš visų lietuvių poetų man baisiausi šito renginio kaltininkai – Salomėja Nėris ir Alvydas Šlepikas.

Bet ne apie didvyrius daina. Ženklais galima tikėti, galima netikėti, bet jie yra. Ir dažnai iki banalybės akivaizdūs. Viskas, ką sugebėjau „sukurti“, buvo – krante radus kelis gintaro gabalėlius – „gintarėlį tau nešu ant delno“. O kai apsidairiau, kur esu, pamačiau, jog einu Salomėjos Nėries gatve. Štai tada tuštuma manyje staiga ėmė pildytis. Pavyzdžiui: juk nė vienas poetas neįpynė į lietuvių kalbą tiek idiomų, kiek Salomėja Nėris! Tiesa, vartojamų dažniausiai ironiškai, ateinančių iš poetės „tarybinės“ kūrybos. Net jei būtų tik tiek, būtų jau labai nemažai. Juolab kad Salomėja Nėris prieš atakuojančią amžinybę beveik nenaudojo, netgi, sakyčiau, visai nenaudojo ironijos ginklo, ir tai ją puošia, o mane, vos ne kas dieną sau ištariantį „žygiais, o ne žodžiais mes tėvynę mylim“, stebina.

Todėl sakau, jog priimu ne tik „grynąją“, bet visą Salomėją Nėrį. Su poema Stalinui, bolševiko keliu, žaviuoju Marytės Melnikaitės „kankinkit, budeliai, smarkiau“... Priimu tiek, kiek priima, įsileidžia kalbos stichija. O ji, kaip matome, ir priima, ir įsileidžia, kad ir kokia būtų žiauri, teisinga ir abejinga visokiems ideologiniams niuansams. Vieną priima, kitką atmeta. Keršija negailestingai. Trenkia ir per tekstus, ir per likimus.

Ir vis dėlto, svarstant „Poemą apie Staliną“, mėginimai atrasti ten iš pasąmonės kylančią ir besipriešinančią poezijos tiesą – ne be pagrindo, nors ir kokie naivūs iš pirmo žvilgsnio atrodytų. Nes tauta turi tokią valdžią, kokios verta, o poetas teturi tokią tautą. Nes poezija beveik visada pasako daugiau, nei sako poetas. Tad tame poetinės bejėgystės liūne išties yra žaltvykslių, anot Viktorijos Daujotytės, – „kibirkščiuojančių vietų“. Visa kita verta mažų mažiausiai dvidešimt penkerių metų lagerio, jeigu Stalinas būtų turėjęs savigarbos.

Teisus ir priekabusis Kostas Korsakas, kalbėdamas apie poetės „Trečio fronto“ eiles: „Perskaičiau Salomėjos eilėraščius. Jie iš tikrųjų silpni. Neprilygsta nė mano eilėraščiams, rašytiems kalėjime. Ypač stebina, kad jie silpni formaliniu atžvilgiu. Anksčiau Salomėja rašė daug geriau. Bet nieko nepaveiksi – teks spausti ir tokius“. Ir spaudė. Taigi – talentas ir kalba nubrėžia ribas, kurias peržengus talentas palieka kitapus. Tuomet kalbai belieka save parodijuoti.

Tai tiek apie mažiau svarbius dalykus. Dabar apie tai, kas svarbiau, – apie neginčijamą talentą ir apie tai, kur jis reiškiasi stipriausiai – grynąją lyriką, išpažintinį jos klodą, meilės gyvybę, kurios nesugebėjo įveikti nei socrealistiniai mitologizavimai, nei postsovietiniai sąskaitų suvedinėjimai. Tad – apie kaltę, ontologinę kaltę, kurią didelio talento poetui skirta išgyventi ligi galo. Apie ilgesį, apie sugebėjimą stebėtis ir stebinti – per laiką, per kartas. Ir apie balsą iš poetės jaunystės dienoraščio: „..Ak, kad nors per mažutį plyšelį aš galėčiau pažvelgti į kitą pasaulį, kur kita širdis plaka lygiai taip kaip manoji! Kur kitos sielos ilgesys, susiliejęs su manuoju, plauktų stebuklingais tonais...“ Taigi – apie lyrikos tęstinumą.

Lygiai prieš dešimtmetį, recenzuodamas paskutinį poetės sudarytą rinkinį „Prie didelio kelio“, rašiau, kad štai atradau Salomėją Nėrį. Iš dalies tai tiesa. Tada atradau vientisą rinkinio gaudesį, nesumeluotą kančią bei atgailą, sužeistos sielos virpesius, didingą mirties nuojautos siaubą.

O, tarkime, vakar pirmojoje poetės knygoje atradau įstabaus grožio eilėraštį „Saulėleidis“. Pirmoji eilutė veik tobula: „Saulę sapnuodamos, supasi šakos“. O štai nė kiek ne menkesnė, poetinę įtampą išlaikanti antroji strofa:

Varpai vakariniai paskendo į Nemuną.
Kažin kur smuikas skundžias lig ašarų.
Žiūri ir plečiasi mylimos akys
tylinčiam veidrody mėlyno ežero.


Tarsi pats žiūrėčiau kerinčiu Narcizo žvilgsniu. Tik dvidešimtmetės Saliamutės matymas, atrodo, talentingesnis nei mano prieš dvidešimt metų – kai dar buvau „genijus“.

Bet ir tai ne visa tiesa. Be „Iliados“ iliustracijų, Rudnosiuko bei peliukės Micės nuotykių, jau ankstyvojoje vaikystėje mano vertybines nuostatas formavo „Eglėje žalčių karalienėje“ tiesą bylojanti gegutė, likimiški Sigutės ir karvytės santykiai ar sniege pėdų nepaliekanti ragana. Tad ne aš atradau Salomėją Nėrį, o Salomėja Nėris atrado mane labai anksti, formuojantis mano kalbėjimo įgūdžiams bei poetinei klausai. Per kalbą mes atradome vienas kitą, tiesą sakant, – vis dar atrandame. Šuliniai, maitinami gyvybės tos pačios gelmės upių – liepsnojančio Stikso ir stingdančios Letos. Kiekvienas su savos epochos teršalais.

Todėl Salomėja Nėris man neišvengiama tiek, kiek yra gyva, kurianti, apvalanti ir apsivalanti, vis naujai atrandama, stebinti ir stebinanti, toji, apie kurią jaunutis Henrikas Nagys ištarė: „Tai yra tikrai tyra kalba!“


Aidas Marčėnas
 

Rašytojai

Salomėja  Nėris
1904 - 1945
 

Knygos

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą