Tyros kalbos ilgesys

Su literatūrologe Viktorija Daujotyte apie naująją jos knygą „Salomėja Nėris: fragmento poetika“ kalbasi Aistė Birgerė ir Giedrė Šmitienė.

A. B.: Neseniai pasirodžiusi knyga „Salomėja Nėris: fragmento poetika“ – trečioji Jūsų studija, skirta šiai autorei. Kodėl vis grįžtat prie Salomėjos Nėries?

– Su Salomėja Nėrimi man yra nutikę keletas dalykų. Vieną jų ryškiai prisimenu. Man buvo keturiasdešimt metų, kai 1984 - aisiais mes su Laimonu Noreika dalyvavome viename periferiniame Salomėjos Nėries 80 - mečio minėjime. Tame renginyje aš turėjau laiko ir visai netikėtai ėmiau mąstyti apie tai, kad dabar man yra tiek metų, kiek Salomėjai apskritai gyvenime tebuvo duota. Pamenu, Laimonas skaitė eilėraščius, kažkaip vis į mane pažiūrėdamas (jis vis sakydavo: man svarbu, kaip tu klausaisi), bet aš galvojau ne apie eilėraščius, o apie šią situaciją. Mąsčiau, kiek aš galiu suprasti, kiek mano sąmonė yra pasiruošusi tokiems baugiems išbandymams, kurie, žinoma, bet kada gali atsitikti. Tada, kaip dabar man atrodo, aš jau nemažai buvau suvokusi apie Salomėją Nėrį, bet rašyti apie ją nesiruošiau. Man kažkaip buvo dėl jos ramu. Tuo metu apie Salomėją jau buvo parašyti geri darbai. Pamenu, man labai patiko Vytauto Kubiliaus knyga „Salomėjos Nėries lyrika“. Atrodė, kad labiau prasiveržti pro tuo metu Salomėją supusį oficialųjį luobą, net pro oficialias nuotraukas nebeįmanoma, kad to jos oficialaus portreto, tos languotos suknelės jokiais rašymais nebeįveiksi. Ir turbūt niekad nebūčiau pradėjusi apie ją rašyti, jei nebūtų atėjęs kitas laikas, kuris tarsi skatino mane kažką daryti.

A. B.: Pirmojoje Jūsų knygoje apie poetę „Salomėjos Nėries ruduo“, parašytoje per labai trumpą laiką – 1994 metų rudenį – ir skirtoje poetės 90-mečiui, ypač ryški Salomėjos Nėries kūrybos ir gyvenimo gynyba. Prisimenant, kad tuo metu buvo pats kaltinimų Salomėjai pikas, įdomu klausti, iš kur ta drąsa stoti ginti tų, kurie yra viešai ir beveik visuotinai puolami?

– Čia ne drąsa – čia kaip tik nedrąsa. Man net būtų sunku sakyti, kad tai gynyba. Rašydama neturėjau tokių intencijų. Man tiesiog atrodė, kad imama kalbėti ne taip, ir aš norėjau, kad tas kalbėjimas būtų papildytas ir tuo, ką aš galvoju. Kita vertus, mane iš tiesų domina kaltės problema. Nė vienas žmogus niekada iki pat paskutinės savo dienos nėra apsaugotas nuo galimybės kuriuo nors būdu nusikalsti. Nusikalsti netgi nežinant jam pačiam, kad nusikalto. Kaltės problema, kaip ir mirties problema, yra viena iš esminių žmogaus problemų. Tragiškoji kaltė yra ypatingas žmogaus kaltumas, tiesą sakant, be kaltės. Visą laiką man atrodo, kad kažkaip nėra suvokiamas šitas ontologinis kaltės ar nusikaltimo pamatas, kad jis visą laiką yra perkeliamas į žmogų kaip tikrą kaltės autorių. O juk dažnai kaltė yra ne visai autorinė. Aš čia matyčiau paralelę: kaip kūrinio autoriui nepriklauso kūrinys, kaip galėtų jam priklausyti kokia padaryta taburetė, taip ir kaltė. Kaltė, ypač didžioji su tragišku pamatu arba tragišku atspalviu, visada yra ne tik atskiro žmogaus kaltė. Ji visada apima daug daugiau. Vis dažniau pagalvoju, kad žmogus ateina į gyvenimą kaip nusikaltęs ne tik ta bibline prasme, bet jis apskritai ateina į gyvenimą, siūlantį jam daug daugiau galimybių nusikalsti negu kaip nors nenusikalsti. Todėl, manau, yra labai trapi riba tarp to, kurio gyvenimą užgula tragiška, sunki kaltė, ir to, kuris rodosi kaip tikras teisuolis. Šiaip jau aš esu vis tiek didžiųjų kaltės turėtojų pusėje, nes nepasitikiu teisuoliais. Todėl man net baugu kalbėti, aš nesiryžtu aiškintis, ką Salomėja Nėris iš tiesų galėjo išgyventi. Ką ji iš tiesų išgyveno? Kiek jos sąmonėje buvo tos tragiškos kaltės, kai ji iš tiesų konkrečiai žmogui nenusikalto. Jos dalyvavimas buvo vienos iš daugelio – po prezidentų, generolų, pulkininkų, karininkų ir t. t. Bet kaip ji išdidino šitą jausmą. Iki kokio tragiško matmens... Iki tos kolizijos, kuri iš tiesų ją sunaikino. Taip tragiškai reaguoti gali tik didelės asmenybės. Bet apie tai aš nesiryžtu kalbėti...

A. B.: Regis, svarbiausia tada buvo (tai ryšku ir antrojoje Jūsų knygoje „Salomėja Nėris“, 1999) išsaugoti lietuvių literatūrai ryškiausią jos lyrikę, kurią esate pavadinusi „moteriškojo genijaus apraiška, ir šviesia, ir tragiška“. Salomėją Nėrį buvo bandyta išstumti iš literatūros klasikos vardyno...

– Taip, mane žeisdavo, kad staiga kalbėjimas apie Salomėją Nėrį ima atsiskirti nuo tekstų, kad galima kalbėti apskritai be tekstų. Manau, reikšmingiausias tų metų dalykas buvo rinkinio „Prie didelio kelio“ išleidimas. Mane labai jaudino to mašinraščio vaizdas – žaliais siūlais perrišti lapai. Šį mašinraščio egzempliorių pamačiau Putino muziejuje. Man buvo svarbu, kad Putinas jį turėjo, kad skaitė ir lygino su „Lakštingala negali nečiulbėti“. Tada galvojau, kad tuo metu, kai vyko visiškai oficialus ir reglamentuotas gyvenimas, pulsavo ir visiškai kiti gyvenimai. Galima tik įsivaizduoti, kaip Putinas slaptoj savo gyvenimo vienatvėj išsiėmė šitą Salomėjos Nėries mašinraštį – atsisėdo, lygino, žiūrėjo, pieštuku pasižymėjo... Tai buvo tyliojo ir slaptojo gyvenimo kanalai, kurie savaip veikė ir mano patirtį, santykį su literatūra.

Pamenu, rašant pirmąją knygą apie Salomėją, man ypač norėjosi įveikti atotrūkį arba pretenziją moksliškai, kaip sakoma, objektyviai kalbėti. Visada jausdavau, kaip tekstas išeina iš tokio kalbėjimo, kaip jis pasitraukia, atsitraukia, pasislepia savy. Tada man kilo mintis apie adaequatio – auksinį principą, kaip man atrodė. Jis buvo svarbus rašant apie Salomėją – bandant įveikti tą neskaudžią, abejingą, bet visad žinančią kalbą. Juk visi žinojo, kaip čia yra. Visi žinojo po 1990 - ųjų... Tačiau visos tragedijos yra plaunamos nežinomybės vandenų. Aš norėjau paklusti pačiai literatūrai. Paklusti poezijai. Eiti jos pėdsaku. Eiti likimo pėdsaku. Skaityti kūrybą kaip likimą ir likimą kaip kūrybą. Norėjosi, kad tekstas, apie kurį kalbu, diktuotų kalbėjimo būdą. Jeigu to nėra – adaequatio yra nepasiekiamas. Nors jis ir taip yra nepasiekiamas, bet ta siekiamybė turėtų būti. Iš jos kyla humanistinė intriga – laikysena teksto atžvilgiu.

A. B.: Adaequatio principą kaip „humanistinę intrigą“ bandėte įtvirtinti ir naujojoje savo knygoje. Apie Salomėjos Nėries lyriką, kurią dar visai jaunas Henrikas Nagys pavadino „tyra kalba“, parašėte fragmentiškai – tarsi siekdama ir interpretacijos „tyrumo“, kuris būtų adekvatus lyrikos kalbai. Ar iš tiesų manote, kad galima rasti lyrikai adekvačią interpretacijos kalbą?

– Lyrikai adekvačios kalbos ilgesys yra pagrindinis mūsų kalbėjimo apie eilėraščius ilgesys, jeigu mes dar tokį ilgesį – maždaug kaip žvaigždėto dangaus – turime. Ko gi dar mes galėtume ilgėtis? Ko gi dar? Jei sutinkame, kad nekalbėti apie eilėraščius mes negalime, nes tai yra kalba, kuri reikalauja ir mūsų kalbos arba interpretacijos, tai kiekviena jautresnė sąmonė yra tiesiog skaudinama, gluminama, bauginama, kad kalbėjimas apie eilėraštį naikina eilėraštį. Tikrai naikina. Skaitai ir matai, kad viskas dingsta kalbėjime ir kad tas kalbėjimas ne tik redukuoja, bet tiesiog sunaikina poeziją. Lieka pats kalbėjimas, o eilėraščio nebėra. Todėl Nagio pasakymas apie Salomėjos poeziją – „Tai yra tikrai tyra kalba!“ – buvo vienas stipriausių mano patirtų impulsų. Aš jau netikėjau, kad galėčiau gauti tokių stiprių ir taip veikiančių impulsų iš kito asmens kalbėjimo apie literatūrą. Maniau, kad mane dabar jau gali veikti tiktai patys tekstai, o kalbėjimas apie literatūrą nebeveikia. Ir staiga šitas jauno gimnazisto, dar beveik vaiko, pasakymas tyra kalba... Tai neįtikėtina. Mane tiesiog suglumino, kad tokia jauna sąmonė gali patirti šitokių dalykų, kurių aš nepatyriau iki šiol. Džiaugsmingai ir tikrai su tyriausiom intencijom tai fiksavau. Aš tiesiog visą laiką negalėjau užmiršti šito sakinio. Iš jo aš supratau, kad tyrumas yra takas į jutiminį tankį. Didžiausias jutiminis tankis pasiekiamas aukščiausio kalbos tyrumo. Pavyzdžiui, „Senelės pasakos“ eilutės: „Apie vandenis, kur teška / Iš sidabro šulinių“ – jos žymi didžiausią jutiminį tankį. Mano dukraitė Monika, dar visai mažutė (neturėjo nė trejų metukų), buvo išmokusi man pasakyti „Senelės pasaką“. Tai kai prieidavo prie šitų eilučių apie vandenis, kur teška iš sidabro šulinių, pradėdavo teškenti rankute, nors jokio vandens nebuvo. Teška. Vaiko kūnas reaguoja į jutiminį tankumą, artumą. Jutiminio tankio mąstymas.

Kur vyniojasi šitas kamuolys: rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“ eilėraščiai yra parašyti tokioj įdomioj erdvėj. Rašant knygą nepamačiau šito. O ta erdvė yra išskirstyta taip: Paryžius – Panevėžys – Palemonas. Trys „P“. Trikampis. Jis man įstrigo iš fantastiško Onutės Narbutaitės koncerto „Trys Dievo Motinos simfonijos“. Tik pagalvokite: Paryžius – Panevėžys – Palemonas. Kokia erdvė! Bet kas įdomiausia: pirmajame rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu“ nebuvo pažymėtos eilėraščių parašymo vietos. Tiktai datos. O paskui kažkodėl Salomėja grįžo ir pažymėjo vietas. Kodėl jai taip buvo svarbios tos erdvės, kaip jos sąmonėj vyko tų vietų reikšmės sklaida – nežinia. Aišku tik kad tų vietų ji pasigedo pati – grįžo ženklindama. Nebūtų galėjusi to padaryti, jei visą laiką nebūtų išlaikiusi to jutimo, primenančio jos Paryžiaus patirtį. „Senelės pasaka“ – iš Paryžiaus, nors tame eilėraštyje Paryžiaus pėdsako nėra, skirtingai nuo kito eilėraščio – „Ruduo Paryžiuje“. Ir jeigu Salomėja būtų nepažymėjusi vietos, tai aš įsivaizduoju, kad Judita Vaičiūnaitė nebūtų galėjusi taip stipriai reaguoti į mažutę svetimšalę savo eilėraštyje „Genezė“: „Gal butuose po abažūrais buvo lempos žiebiamos, / o gal miegojo prieškarinis šventiškas Paryžius. / Trapi mažutė svetimšalė, atšvaitams pažirus, / baltam lape užrašė: „Apšerkšniję mūsų žiemos“. Koks turėjo būti į estetinio pasaulio patyrimą linkusios sąmonės Paryžiaus ilgesys! Iš čia matai, kaip Salomėjos Nėries paliktas Paryžiaus ženklas kitoje sąmonėje gilina paties eilėraščio pėdsaką. Parašymo vieta įeina į eilėraščio tekstą. Eilėraštis baigiasi ne su paskutiniu posmo žodžiu, jis baigiasi su viskuo, kas yra – su parašymo vieta ir laiku. Galima sakyti, kad su paskutiniu posmo žodžiu baigiasi kūrinys, bet nesibaigia jo tekstas. Tekstas baigiasi apimdamas pavadinimą bei parašymo vietą ir laiką.

A. B.: O kaip Jūs pati rašėt Salomėjos Nėries šimtmečiui skirtą knygą? Kokia buvo jos vieta ir laikas? Knygą dedikavote dukraitei Salomėjai...

– Kai pradėjau rašyti fragmentus, apie jokį Salomėjos Nėries šimtmetį negalvojau. Pradėjau tuos fragmentus rašyti laisvai – lyg sau, lyg ne sau. Tai buvo toks netvarkingas ir visiškai chaotiškas veiksmas. Niekaip neatsakingas: galiu rašyt, galiu ir nerašyt. Todėl kai kas rašyta per paskaitą, kai kas per pratybas, kai kas dar kitur. Mėgstu ir datas parašyti. Tų mažyčių, keistų lapelių, kurie buvo kišami į didelį voką, susidarė nemažas pluoštas. O paskui apie tą šimtmetį pradėjo vis garsiau šnekėti, tai aš pagalvojau: gal tie mano lapeliai ir sugultų į knygą. Atrodė, jau kuris laikas negrįžtu prie jų – tai pabaigos ženklas. Tada ėmiausi klasifikuoti: vienus į vieną voką, kitus – į kitą. Žaidžiau tokį žaidimą. Kai jau knygą buvau atidavusi leidyklai, vieną dieną radau dar keturis, įkištus į atsitiktinę knygą. Ir taip neprastai man pasirodė, tai prašiau, kad dar priimtų. Ypač gaila buvo to Theatrum Mundi. Ir šitas lapelis buvo pamestas. Taip pagailo man to pasaulio teatro, pagal kurį bandžiau perskaityti Salomėjos „Dvidešimti su“. Tai įdėjo man jį, nors knyga jau buvo parengta.

O dedikacija Salomėjai – taip pat žaidimas. Keliagubas. Labai norėjau, kad toj knygoj būtų Salomėjos Nėries dukraitės Salomėjos nuotrauka. Bet niekas negalėjo jos rasti. Ta mergaitė man yra padariusi didžiulį įspūdį. Be galo panaši į Nėrį – tiesiog fantastiškas persikūnijimas. Tai iš dalies tą knygą aš ir jai norėjau paskirti. Lygiai taip pat kaip ir savo dukraitei Salomėjai – didžiaakei. Man patiko tokie sąskambiai. Paskirti knygą didelėms akims. Nors šiaip sakyčiau, kad knygų nereikėtų dedikuoti. Reikėtų, kad tekstai laisvai rašytųsi. Bet kartais – norisi...

G. Š.: Grįžkime prie Salomėjos Nėries lyrikai adekvačios interpretacinės kalbos paieškų. Neseniai pasirodžiusioje savo knygoje išbandote naują kelią, kurį pavadinate fragmento poetika. Tikrai įdomiame pasirodžiusiame įvade, tiesa, nevientisame...

– ...jis irgi sudėtas iš lapelių...

G. Š.: ...numatoma nauja poetikos sampratos galimybė. Ši knyga nėra nemotyvuotas rašymas fragmentais apie fragmentus. Jūsų pratarmė konceptualizuoja fragmentą. Fragmentas, kaip supratau, remiasi sąmonės aktu, įvykiu. Jis fiksuoja tai, kas suvokiančioje sąmonėje įvyksta. Fragmentas iškelia rašymo ištakas, intencijas, intuicijas, kurias paprastai siekdami objektyvaus mokslo nuslepiame nuo kitų ir nuo savęs. Tad fragmento poetiką motyvuoja pasitikėjimas įvykiu; ją grindžia Jūsų dėmesys atskirus įvykius išlaikančiai suvokiančiojo sąmonei.

– Taip, jei nebūtų to tikėjimo, nebūtų buvę prasmės daryti knygą. Vis tiek sąmonėje ar pasąmonėje yra tikėjimas, kad tas mažiukas takeliukas vis tiek veda į kažkokį kitą takelį, o šis jau ir į platesnį kelią. Ir atvirkščiai: bendras kelias turėtų išeiti ir į atskirus mažesnius takelius. Nors, kita vertus, tai neišvengiamai yra rizikuojanti galimybė. Knygos negali parengti tik iš įvykio. Paskui prasideda tam tikra įvykio simuliacija. Kai sąmonė patiria įvykius, ji gali patirti ir įvykių simuliaciją. Čia gal labai atvirai aš sakau... Bet tų simuliacijos fragmentų knygoje nėra daug. Ir greičiausiai jie yra matomi. Manau, kad tikrai matosi, kur yra tikri įvykiai, kur yra stiprūs impulsai, o kur paprastesni, visumą palaikantys dalykai. O įvykis kyla iš labai stipraus ir netikėto fenomenologinio kontakto. Toks stiprus ir netikėtas įvykis, sakysime, man buvo oranžinė diena. Tiesiog aš buvau apstulbinta! Negalėjau atsiminti, ar aš kada nors skaičiau šitą vietą, ar aš niekad jos nebuvau skaičiusi. Kaip, kaip aš šito anksčiau nemačiau? Kaip aš nemačiau tos nuostabios Salomėjos Nėries oranžinės dienos? Tai gal vienas stipriausių knygos įvykių.

A. B.: Įvade pateikiate kelis fragmentinės poetikos apibrėžimus. Viename jų teigiate, kad fragmentas yra intensyvios energijos išlydis. Įdomu, kiek kūrybos intensyvumo pamatymas turėtų sutapti su to pamatymo užrašymo intensyvumu? Šiuo požiūriu reikėtų pripažinti, kad ne visi knygos fragmentai yra vienodai pavykę.

– Dėl pamatymo ir užrašymo intensyvumo – taip, vienas intensyvumas reikalauja kito tokio paties intensyvumo, nes kitaip jis negalėtų būti atskleistas. Bet tai yra idealus atvejis. Aš manau, kad tokiu intensyvumu reaguoti į intensyviausias Salomėjos Nėries tekstų ar kūrinių vietas niekas negalėtų – tai yra nepasiekiama. Yra kitas intensyvumo lygmuo ir, tiesą sakant, kitas takas. Bendriausia prasme intensyvumas negali būti pasiektas tik intensyvumo. Labai intensyvu yra tada, kada skaidru – matymu, suvokimu. Knygoje į labai intensyvias Salomėjos Nėries vietas kartais reaguojama redukciniu būdu. Tų labai intensyvių savo tekstų man teko atsisakyti, nes mano sąmonės išjudintas neramumas man pačiai pasirodė per daug egzaltuotas. Čia yra problema. Tu reaguoji intensyviai, bet negali to intensyvumo parašyti intensyviai. Žinau vietas, į kurias aš labai intensyviai reagavau, bet negalėjau to parašyti.

A. B.: Ramesni pasirodė Salomėjos Nėries gyvenimui skirti fragmentai...

– Iš tiesų dabar manyčiau, kad vaisingiau būtų, jeigu tie fragmentai būtų sutelkti į tuos esminguosius atspaudus – į eilėraščius. Tada fragmento poetika tikrai būtų vientisesnė ir esmingesnė. Kritiškiau pasižiūrėjus, matosi, kad tie fragmentai, kurie reiškia eilėraščių pėdsakus mano sąmonėje, yra įdomesni ir intensyvesni. Gyvenimo faktai tikrai negali būti tokie intensyvūs. Tada tekstas pereina iš tokios intensyvesnės sklaidos į aprašymą ir aprašyme kartais sunyksta. Gyvenimo faktų pagal intensyvumą net negalima lyginti su eilėraščio fragmentu, o šioje mano knygoje jie atsiduria vienoj plotmėj. Intensyvūs fragmentai yra galimi, kai yra žinoma visuma. Ir ta knyga, tiesą sakant, yra žinantiems. Ir tokia knyga galima tik švenčiant šimtmetį, kai yra jau nemažai studijų prirašyta. Kita vertus, pageidautina, kad bendrasis kontekstas būtų bandytas kurti to paties autoriaus, kuris rašo fragmentus. Kad tos nuorodos pasidarytų kaip ir savaiminės. Jei tik pradėsi aiškinti kontekstus, fragmentai pereis į kitą kalbą, į kitą pasakojimą. Kontekstų kitaip neparašysi – jie virsta pasakojimais.

G. Š.: Jūs išskiriate kūrybos fragmentą ir apie jį parašote savo fragmentą. Ar manote, kad Jums intensyvi, esminga teksto vieta išsiskyrė ir ją parašiusiajai.

– Yra susitikimo galimybė, bet taip pat yra ir visiško ar bent dalinio prasilenkimo galimybė. Kai išėjo knyga, aš esu truputį apimta suglumimo. Tas siūlas lyg norėtų vyniotis toliau. Bet ką dabar reiškia tas mano nepasitenkinimas ir tas siūlas, kurį, atrodo, paimčiau ir vyniotųsi kažkas kita. Tai rodo, kad su pirminiais tekstais aš susitinku ir nesusitinku. Kaip daugybę kartų praėjau pro tą oranžinę dieną, taip atskirais atvejais tikrai ne tai mačiau, ką dabar, sakysime, matau. Nėra nei absoliutaus sutapimo, nei absoliutaus prasilenkimo. Absoliutus prasilenkimas lieka ten, kur apskritai nėra susitikimo galimybės – dažniausiai tarp neskaitančių žmonių. Visais kitais atvejais susitikimas yra įmanomas. Kaip ir apskritai su žmonėmis, net su pačiais artimiausiais, mes niekada nesusitinkame visai.

A. B.: Rašydama apie fragmento poetiką, pirmą kartą užsimenate apie nanoliteratūrologiją...

– O, čia yra toks mano neatsakingas išsitarimas. Man padarė didelį įspūdį fizikos teorija, kuri operuoja mažomis dalelėmis. Aš nežinau, kuris iš mano bičiulių fizikų apie tai aiškino. Tai, kad galima operuoti dydžiais, kurių sąmonė beveik negali suvokti, sukėlė man staigią analogiją, kad iš tiesų pati literatūra, ypač lyrika (o gal tik lyrika), operuoja būtent tokiais mažais dydžiais, jog mūsų tyrinėjanti sąmonė neapima šito. Maždaug pienės pūko pūkelių vienetuko. Tai verčia reikliau žiūrėti į tekstą, būti mažiau tingiems ir daugiau budriems. Pati literatūra apima net ir mažiausius vienetus, juos priima. Minėdama nanoliteratūrologiją, turėjau galvoje galimybę apimti, užčiuopti pačius subtiliausius niuansus, smulkiausias daleles.

G. Š.: Iš įvado įsiminiau pozityviuosius fragmento poetikos momentus: ji steigia galimybę rašyti apie tai, kas sąmonei buvo duota, sutelkia dėmesį į tai, kas pasirodė, pasisiūlė, ir neverčia tariamu aiškumu užpildyti tarpų, sukurti vientisą loginę prieštaravimų nepakenčiančią sistemą, kurioje neliktų vietos nanoliteratūrologijos teiginiams. Dabar kalbėdama Jūs akcentuojate rizikos momentus, ir aš imu galvoti apie ją...

– Pagrindinė rizika – kiek tai, ką bandai pasakyti kaip tikra, yra tikra; kiek galima pasitikėti šituo sąmonės žaidimu. Greičiausiai, šiuo požiūriu žvelgiant, viskas sueitų į stiliaus problemą. Juk tas fragmentėlis gali būti kaip atskiras tekstas. Jis gali taip pat stipriai veikti tekstualiai. Žinoma, didžioji rizika yra čia. Ne tame projekte ir ne tame užmojyje, o tekstualiame veikime. Ta mano mintis ateina iš įsitikinimo, kad iš tiesų į tekstą reaguoja tiktai tekstas. Ne tavo intencijos, ne tavo džiugus suvokimas, o tiktai tekstas. Problema yra čia. Dabar matau, kur toj knygoj yra silpna, kur ne. Yra aišku, kad silpnesnis tekstualumas nesusitinka su teksto intensyvumu, kur susitinka tik autorinės intencijos. Nes niekur kitur tekstas nėra toks nuogas kaip fragmentuose. Kitur jis yra užtamsintas, užstotas citatomis, o čia jis nieko neturi. Niekas jo nesaugo, niekas nepridengia, niekas nepasidalija atsakomybe. Jis yra nuogas.

G. Š.: Dėl fragmento poetikos perspektyvų. Ar čia negalėtų prasidėti huserliškas tikro universalaus mokslo projektas. Jūs aprašote atskirus suvokimo įvykius ir apmąstote juos įvade. Jei į uoliai parašytus fragmentus žiūrėtume kaip į pasirodžiusius kūrinių profilius, bandytume suvokti jų sąsajas, dėsningumus ir unikalumą, o kartu ir aprašiusios sąmonės dinamiką, gal atsirastų kita fragmentų sąmonė ir kitas aprašymo lygmuo?

– Taip, Giedre. Šita perspektyva yra galima. Šitie fragmentai turėtų nurodyti kitą galimybę. Aš tikiu, kad jie nurodo. Šiaip, kai rašiau, negalvojau to, o dabar galvoju, kad kiek įmanoma literatūros fenomenologija, tai ji įmanoma tiktai tokiomis formomis. Kadangi tie fragmentai yra nieku kitu neparemti, tiktai pačios sąmonės intencijomis. Tai, ką tu sakai, galėtų būti kaip tam tikras profiliavimas. Jeigu taip plačiau bandyčiau apibendrinti, galvočiau, kad apskritai pakartoti kiekvieno mūsų individualų projektėlį nėra jokios perspektyvos. Kad jis nurodo kažką kitą, negu jis pats yra, tai tada yra neblogai. Dabar mano įspūdis yra toks, kad knygoje neapėmiau tokių esminių dalykų, nors jaučiu, kad jie yra. Liekanos, laikmenos. Vienaip ar kitaip tai yra intymus santykis.

Jeigu dar grįžtume prie rizikos problemos, tai fragmento poetika yra rizikinga ir tuo, kad ji šiek tiek peržengia arba pažeidžia distancijos ribą. O man svarbu išlaikyti nuotolį, išlikti nors kiek distanciškai. O čia yra rizika peržengti ribą ir pernelyg priartėti. Be priartėjimo neįmanomas intymumas. Į ekstazišką tekstą, į ekstazę galima reaguoti ekstaziškai, bet negalima, kad rašyme išliktų tiesioginės ekstazinės reakcijos raiškos. Kas yra ta tiesioginė ekstazinės reakcijos raiška? Ji rodo reakcijos neperėjimą į tekstą.

A. B.: Bet ar nėra taip, kad mes apskritai į istoriją (ne tik į literatūros), nepaisant visos jos faktologijos, reaguojame kaip į atspaudą arba pėdsaką savo sąmonėje – reaguojame tik į tai, kas mums intensyviausia. Todėl ar nebus svarbiausia Salomėjos Nėries šimtmečio žinia tai, ką bandėte įtvirtinti fragmento poetika: lyrikai adekvačios kalbos galimybės, kylančios iš fenomenologinės ir egzistencinės patirties, kuri yra ir susitikimas su kito patirtimi. Dažnai labai tylus susitikimas – kaip intymus skaitymas ar subtili interpretacija. O gal tik jos fragmentas...