Lapkričio 16 dieną Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijoje vyko tradicinis poetės Salomėjos Nėries gimimo metinių minėjimas ir tęstinio projekto „Su Nėrimi prie minčių apie asmenį“ baigiamasis etapas.
Renginio metu pasveikinti Lietuvos mokinių samprotaujamojo rašinio, skirto Salomėjai Nėriai, konkurso laureatai – Jovita Jusytė (Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazija), Geda Girdvainytė (Telšių Žemaitės gimnazija), Greta Lisauskaitė (Alytaus Dainavos vidurinė mokykla), Nataša Korvelis (Ignalinos rajono Vidiškių gimnazija) ir Evelina Gataveckaitė (Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija). Siūlome skaitytojams susipažinti su vienos laureatės rašiniu.
Projektą remia Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus universitetas, Vilniaus pedagoginis universitetas, Šiuolaikinių didaktikų centras, savaitraštis ,,Literatūra ir menas“.
Sąvokos „jaunystė“, „jaunas žmogus“ neišvengiamai asocijuojasi su veržlumu, drąsa, polėkiu. Galbūt todėl jaunuoliai neretai pavadinami „vėjo pamušalais“ ar maištininkais. Tokie palyginimai dažniausiai turi neigiamą atspalvį ir išreiškia jaunatviško maksimalizmo traktavimą kaip nerimtumui tapačią sąvoką. Tokiam jaunatviško džiaugsmo vertinimui tarsi kontrargumentas yra ankstyvojoje S. Nėries lyrikoje iškelta jauno žmogaus gyvenimo aistros idėja. Toji aistra, troškimas gyventi, patirti jaunuolio širdyje gimsta prabudus sąmoningumui, suvokus laiko tėkmę ir tai, jog ji neišvengiamai neša pabaigą. Anksčiau ar vėliau. Toks dėsnis ir jo baisumas tiesiog niekaip nedera su jauno žmogaus, jaučiančio savo jaunystės grožį, jėgą, vidine būsena. Būtent todėl jis labiau linksta sutikti su variantu „vėliau“. Arba išvis nesutikti – nepripažinti pabaigos egzistavimo. Jaunuolis, susidūręs su mirtimi, nenori jos traktuoti kaip šiurpaus „memento mori“, nes senatvė jam atrodo tolimas, jo niekada neištiksiantis dalykas. Kupinas jaunystės džiaugsmo, jis karštai tiki, jog jam TAIP nebus. Jaunuolio širdis, „ugniniais sparnais suvystyta“, kalba apie jo jaunystės, t.y. išgyvenamos akimirkos, amžinumą. Jaunystė žmogui gyvenimo pradžioje atrodo esanti pati didžiausia jėga. Jėga, stipresnė už laiką ir jo nešamą pabaigą. Tad akivaizdu, jog jaunų žmonių veržlumas, noras veikti daug, greitai ir garsiai yra ne kas kita, kaip iššūkis gyvenimui, maištas prieš pradžios–pabaigos dėsnį. Jaunystės keliamų džiaugsmo, didingumo, galybės pojūčių vedami, jie nenori pripažinti, jog tai laikina. Todėl nenuostabu, jog jaunas žmogus pašaipiai vertina tėvų ar senelių per jubiliejus sakomus sveikinimus, kuriuose dominuoja bėgančio ir prabėgusio laiko motyvai. Toks paprastai nerimtu vadinamas elgesys yra tiesiog desperatiškas priešinimasis gyvenimui, pabaigos neigimas, siekis įrodyti, jog jaunystė bus amžina. Ir nereikia jaunam žmogui sakyti, kad yra kitaip. Neilgai trukus pats gyvenimas įžūliai pareikš, kad išimčių nedaro niekam.
Ir pareikš vienas kitą keičiančių metų pavidalu. O kai šis laiko tėkmės įrodymas tampa per daug akivaizdus, kad ir toliau jį būtų galima neigti, nebelieka nieko kita, kaip nusileisti ir pri(si)pažinti, jog laikas neaplenkia nė vieno. Jis paliečia ir kartu nusineša visa, kas taip gražu. Tarsi piktdžiugiškai kvatodamas, paneigia amžinybės Žemėje egzistavimą, priverčia žmogų suvokti gyvenimo vienkartiškumą. Toks suvokimas paprastai išprovokuoja natūralią reakciją: desperatišką skubėjimą patirti, pajausti arba, kaip S. Nėries lyrikos žmogus ragina, – džiaugtis. Džiaugtis tuo, kas gražu ir laikina, – gyvenimu. Ta trumpa svaigios laimės akimirka, kuri lyg vyšnių žydėjimas ar šventė ateina ir praeina įrodydama, jog absoliučiai viskas, kas gražu, neišvengiamai baigiasi. Adekvačiai gyvenimo reiškinius vertinančiam realistui toks gyvenimo „šventimas“, žinoma, atrodytų naivus ar net absurdiškas. Jis, ko gero, siūlytų, užuot skubėjus save apgaudinėti laikina laime, skubėti elgtis praktiškai ir padaryti tai, kas dar nepadaryta. Kol nesibaigė laikas – neprabėgo gyvenimas... O gal tikrai? Kam džiaugtis, jei žinai, kad vėliau teks liūdėti? Galgi iš tiesų tai – tik apgailėtinas bandymas įlipti į niekada nestojantį traukinį? Gal ir taip, jeigu pamirštumėm viską, net pačius beprotiškiausius poelgius pateisinančią frazę: „Juk tik vieną kartą gyvenam!“ Suvokdamas šią tiesą, žmogus vargu ar svarsto, kaip naiviai ar apgailėtinai jo džiaugsmas atrodo. Jis tiesiog gyvena šia akimirka ir skęsta jos grožio laikinumo keliamame svaiguly. Todėl nevertėtų stebėtis tėčio kartais netikėtai pareiškiamu noru šokti tvistą ar išbandyti visas įmanomas sūpuokles parke...
Tačiau ir gebėjimas svaigintis gyvenimu baigiasi. Prabėga laikas. Ir ne tik nusineša, bet ir atneša. Drauge su metais ateina rami išmintis, iš esmės pasikeitusi gyvenimo samprata. Seno žmogaus akių mąslumas, jų skleidžiama ramybė liudija metų suteikiamą tikrosios gyvenimo vertės suvokimą. Apmąstyto, įvertinto gyvenimo idėja S. Nėries eilėraščių rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu“ puikiai išreiškiama subtilia gamtos ir žmogaus būties paralele: gyvenimas, ankstyvoje jaunystėje suvoktas kaip amžinas, brandos metais pasirodo ne tik laikinas, bet ir esantis viso labo tik atkarpa. Trumputė akimirka tarp praeities ir ateities. To suvokimas, atrodytų, turėtų provokuoti būties tragizmo pojūtį, baimę dėl tuoj ištiksiančios nebūties. Tačiau S. Nėries žmogus tai traktuoja kaip dėsnį, kaip neišvengiamai konstatuoti privalomą faktą: laikas yra, jis bėga ir baigiasi. Ir nepasiimsi iš jo daugiau nei „smėlio saujelę“ ar alyvos lapelį – suvokimą, jog turėjai didžiulę dovaną – gyvenimą. O vertingas jis tiek, kiek sugebama tai įsisąmoninti. Liūdna močiutės šypsena, paklausus jos apie jaunystės idealus, tik įrodo, jog jaunatvišką maištą, t.y. norą save įprasminti, gyvenimo pabaigoje natūraliai pakeičia susitaikymas su pasauliu ir jo tvarka. Tampa akivaizdu, jog amžinas, ko gero, vien brūkšnys tarp gimimo ir mirties datų.
