Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Apsisprendimo algoritmai

2005-07-17
Minime Antano Miškinio 100-ąsias metines

Dažnai valdiški dėdės ir tetos išmintinga veido išraiška mums sakydavo: „Apie šitai šnekėt dar ne laikas. Arba – tegu apie tai pasako istorikai profesionalai“. Ir pralekia laikas, o tie patys valdiški giminaičiai jau sako: „Dabar jau apie tai šnekėt nebe laikas. Kas buvo – pražuvo. Nebeįdomu“. Taip numarinama istorija, žmonių, giminių ir tautų likimų atminimas. Ir tada susimąstai, ar yra kokia nors laiko properša tarp „dar ne laikas“ ir „jau nebe laikas“? Gramatinėje kalbos sandaroje tarp būsimojo, būtojo dažninio ir kartinio laikų, visų mūsų laimei ar nelaimei, yra įsispraudęs ir esamasis, reikalaujantis aktualinti praeitį ir liudyti istoriją „čia ir dabar“. Visai nebūtinos, kartais net atgrasios, yra valdžios iniciatyvos minėti šią tremties dieną aikštėse, versti vaikus rašyti rašinėlius apie nutremtą prosenelį, kai pats ištisą epochą drebinai kinkas, taiksteisi, gal iš baimės net išsižadėjai tų prosenelių. Jaučiu šiokią tokią pareigą taip svarstyti, nes mano senelio kaulai guli amžinam įšale kaži kokiose sunykusiose kapinaitėse su išvartytais kryžiais Lenos krante. Jei turime garbės ir orumo jausmą, šias praeito amžiaus patyčias iš žmogaus ir tautos mes tiesiog privalome nuolat matuoti egzistenciniu matu, kaip tai daro žydai, armėnai ir kitos genocidą patyrusios tautos.

Ir vienas gražiausių vaizdinių mūsų istorijoje šalia Rūpintojėlio turėtų būti paliegęs katorgininkas su nubrizgusia šimtasiūle, barako kertėj ant popieriaus skiaučių nuo cemento maišų rašantis psalmes. Ačiū Dievui, kad mūsų tauta tokį žmogų turėjo, kad nereikia mums tokio išgalvoti, sufantazuoti ar susikurti. Tai Antanas Miškinis. Jo gyvenimo istorija ir likimas galėtų būti metafora ar simbolis, kuris grindžia ir atveria ištisą kančių, netekčių, pasityčiojimų epochą. Tačiau svarbiau kas kita – tai garbinga, sąžininga ir atsakinga inteligento laikysena, nepaisant to, kaip fizine prievarta ir gyvenimo sąlygomis buvo mėginama sulaužyti dvasios atsparumą, paversti žmogų sistemos įrankiu, fiziologiniu padaru. Čia reikėtų stabtelėti ir nekalbėti apie tremtinius apskritai, o kalbėti apie skirtingus likimus, skirtingas laikysenas. Lietuvis kunigas, slepiantis nuo savo tautiečių katorgininkų rūdijančių lašinių bryzą, mėginantis tais lašiniais papirkti lagerio viršininkus, kad gautų darbą raštinėje ar šiltesnę „fufaikę“. Toks kunigas yra, švelniai Miškinio žodžiais tariant, „pridurkas“. Ir kitas vaizdinys – jauni vyrai per purvynus pamainomis ant savo pečių neša poetą kasti tranšėjų, kapoti su kirtikliu amžino įšalo. Neša, kad negaluojantis poetas nesušlaptų „bušlanų“.

Anas laikas apnuogino skirtingus žmogaus dvasios atsparumo pavidalus, skirtingą apsisprendimą, ir mes dabar galime gretinti ir svarstyti tas tautos likimo patirtis: emigraciją, tremtį, rezistenciją (tyliąją ar aktyviąją), prisitaikymą ar atvirą kvislingizmą. Jei klaustume, kurie, taip dramatiškai pasisukus istorijos smagračiams, buvo laimingesni, prieitume prie paradoksalios išvados – politiniai kaliniai, katorgininkai ir tremtiniai buvo laimingesni už tuos, kurių dvasią čia Lietuvoje sistema išprievartavo ir perlaužė. Miškinis, Kučingis ir Dambrauskas, trys Antanai, anuomet iš lagerio atsiuntė laiškus Vincui Mykolaičiui-Putinui ir Antanui Vienuoliui, kuriuose kaltino klasikus tautinių vertybių išsižadėjimu ir tarnyste primestam režimui. Labai dramatiška siunčiančio laišką ir jį gaunančio paralelė. Kuris jų laimingesnis?.. Tuos istorinius laiko dokumentus Atgimimo laikais mes išspausdinome „Sietyne“ ir sulaukėme pylos iš garsių literatūros istorijos profesorių, esą piemeniškai pasielgę, ne laikas ne savo šašus krapštyti. Ir tas laikas tikriausiai niekados neateitų, jei nepradėtume į savo istoriją žiūrėti atviromis akimis, kad ir kokia skaudi ji būtų. Griūvant Sovietų Sąjungai, atrodė, kad štai mūsų daug prisikentėję rašytojai ir inteligentai atvers savo slapčiausius stalčius ir iš jų ištrauks tikrosios, nesumeluotos literatūros rankraščius, kuriuos rašė slapta gūdžiais okupacijos metais. Deja, nieko tokio neištraukė. Tos nesumeluotos literatūros nišą užpildė Dalios Grinkevičiūtės išgyvenimų prie Laptevų jūros prisiminimai, visas tremties archyvas, partizanų bunkeriuose rašyti dienoraščiai, psalmės ant cementuotų popieriaus skiaučių, knygos iš užjūrių ar durnynuose nukankintų žmonių memuarai. O tie, kuriems buvo suteikta galimybė kurti viešai, mestą laikmečio iššūkį sprendė lyg užsimiršę ar užmiršę kūrybos priedermę liudyti tiesą. „Mūsų sąlygomis viskas vyksta žmogaus pažinimo atžvilgiu daug paprasčiau, nuogiau negu įprastame gyvenime. Tačiau vis dar tebetikiu, kad žmogus yra iš Dievo, nors dažnai baisiai sugyvulėjęs. Tatai dar duoda noro gyventi, taisyti save ir daryti įtaką kitiems“,– iš katorgos rašo Antanas Miškinis laiške savo broliui. Žiūrint iš metafizinės perspektyvos, Antano Miškinio golgota atkartoja Jobo dramą. Dievas siunčia tikinčiam juo žmogui išbandymus, kad patikrintų jo tikėjimo tvirtumą. Jobas klausia: „Už ką man skiri tokį išbandymą?“ Dievas žiūri ir tyli, nes supranta, kad niekur tu nepasidėsi, žmogau, be tikėjimo ir vilties, kai malonė yra jo rankose. Apgenėta tautos dalis sugrįžta lyg iš požemio karalystės, iš anapus Stikso, ir susiduria su nauju iššūkiu. Fizinė kančia, alkis, šaltis, mirties ir kančios baimė nebuvo jau tokie nepakeliami dalykai kaip dvasios prievarta, kurią teko patirti iš savųjų. Ši prievarta tiražavo groteskiškus dvasios monstrus, tokius kaip tremtinys – kagėbistas, politinis kalinys – komunistas, vaikų poetas, metantis granatą į partizanų bunkerį, ir lygtys, kurias tokioje užterštoje sujauktų vertybių aplinkoje teko spręsti tėvynėje, nebuvo nė kiek ne lengvesnės už tas, kurios buvo primestos svetimų.


Liudvikas Jakimavičius
 

Rašytojai

Antanas  Miškinis
1905 - 1983
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą