Rašyk
Eilės (71797)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2487)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Poetas iš Dievo malonės

2005-04-30
Balandžio 14 d. Rašytojų klubo salėje buvo surengtas poezijos ir muzikos vakaras, skirtas Antano Miškinio 100-osioms gimimo metinėms. Renginį pradėjo monografijos apie A. Miškinį autorė, rinktinių poeto raštų redaktorė dr. Rita Tūtlytė. Jos kalboje refrenu kartojosi kadaise Jono Aisčio išsakyta mintis: A. Miškinis – poetas iš Dievo malonės. Pats A. Miškinis savo ruožtu šią frazę yra taikęs mėgstamiems ir vertinamiems Aukštaitijos poetams: Antanui Baranauskui, Antanui Strazdui, Antanui Vienažindžiui. A. Miškinis buvo savo krašto poetas, moksladraugiui J. Aisčiui jis pasakodavęs apie gimtinės grožį, mėgdavęs dainuoti aukštaitiškas liaudies dainas. Ne sykį yra sakęs, kad modernioji poezija nepranoko liaudies dainos, kurioje emocija išsakoma tiksliai ir tobulai. Poetas ir pats rašė tarsi atmintyje girdėdamas liaudies dainos melodiją.

Savo gyvenimu, tragišku likimu A. Miškinis yra susijęs su svarbiais Lietuvos istorijos lūžiais. Jis yra socialus poetas. Tarpukariu jis rašė apie visuomenės situaciją, kaimo ir miesto konfliktą, į miestą atvykusio jauno sodiečio patirtis. Buvo jautrus valdžios ir paprasto žmogaus santykiams, su didele pagarba žvelgė į kuklų sodietį, skeptiškai vertino miesčioniją, suvaidinto patriotizmo proveržius.

Tarpukariu A. Miškinis buvo itin populiarus, jo eilėraščių posmai tapo kritikos straipsnių epigrafais, virto dainomis, romansais. Poetas užčiuopė gyvą to meto gyvenimo nervą, galbūt todėl jo eilėraščiai buvo ir tebėra paveikūs. Rašytojas transformavo tradicinį eilėraštį, sukūrė savitą „meluojantį“ išpažintinio eilėraščio tipą.

Renginyje buvo perskaitytas Algimanto Baltakio pranešimas. Jame kalbama apie A. Miškinio nepasitenkinimą kanonu, teigiama, kad jo sukurtas specifinis lietuviškas lyrinis eilėraštis yra daiktiškesnis, ironiškesnis nei Salomėjos Nėries poezija. Klausytojai išgirdo ir paties A. Baltakio eilėraštį apie A. Miškinį.

Prisiminimais apie A. Miškinį pasidalijo poetas Alfonsas Maldonis. Jo kartos gimnazistams, studentams A. Miškinis buvo viena pagrindinių lietuvių poezijos figūrų greta S. Nėries, Bernardo Brazdžionio, Vinco Mykolaičio-Putino. Poetas buvo tapęs kelrode žvaigžde. 1948-aisiais, A. Maldoniui mokantis universitete, bibliotekoje jam pavyko aptikti užsilikusios „buržuazinės“ literatūros: čia jis rado A. Miškinio, J. Aisčio knygų. Netrukus buvo pradėtas bibliotekų valymas, ir didelė dalis knygų sunkvežimiais iškeliavo į garažus ir sandėlius. A. Maldoniui per pažintis pavykę sužinoti, į kuriuos garažus gabenamos knygos, ir gauti keletą vertingų tarpukario poezijos ir periodikos leidinių. Poetas atsimena, kad studijų metais A. Miškinio eilės buvo persirašinėjamos iš draugų, plito rankraščiais. S. Nėris, J. Aistis, B. Brazdžionis ir A. Miškinis anuomet jaunųjų poetų buvo laikomi keturiais stulpais, kuriais rėmėsi lietuvių poezija.

1957 m. A. Maldonis su keliais jaunais rašytojais nuvyko į Uteną, kur vienoje iš vidurinių mokyklų įvyko pirmasis A. Miškinio poezijos vakaras jam grįžus iš Sibiro lagerių. Anuomet A. Miškinis gyveno gimtuosiuose Juknėnuose pas brolį Motiejų. Jaunus poetus kiek nuvylęs vakaro metu skaitytų eilių repertuaras. Iš mėgstamo poeto tikėjęsi tarpukario kūrybai būdingo mosto, ironijos, maišto, jie kiek nustebo teišgirdę tautosakinę poemą „Gulbė – karalienės pati“. Po poezijos vakaro sutikęs pasišnekučiuoti su jaunaisiais, A. Miškinis buvo uždaras ir tylus. Kai 1972 m. A. Maldonis ruošėsi vykti į JAV, į oficialų Lietuvos rašytojų susitikimą su Amerikos lietuviais, jis pasiūlė A. Miškiniui perduoti kokį suvenyrą senam jo draugui Jonui Aisčiui. Poetas tąsyk sutriko ir nieko neatsakė, veikiausiai vengė provokacijos.

Jubiliejiniame poezijos vakare dalyvavo Utenos kultūros darbuotoja Regina Katinaitė-Lumbickienė, poeto kraštietė, kilusi iš Juknėnų kaimo. Ji pasakojo vaikystėje ne sykį mačiusi iš Sibiro sugrįžusį poetą vaikščiojant gimtojo kaimo takais. Šiuo metu Miškinių sodyba yra suremontuota, atgijusi, joje nuolat vyksta literatūriniai renginiai, poezijos skaitymai. Ypač daug renginių įvyko šiais jubiliejiniais metais. Prieš porą metų buvo įsteigta A. Miškinio premija, kuri skirima poetui, puoselėjančiam aukštaitišką dvasią. Ši premija yra įteikta Petrui Panavui ir Jonui Strielkūnui. Trečioji premija bus įteikta šįmet, per Antanines.

Poezijos vakarą baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiojo kurso studentai. Salėje skambėjo aukštaitiškos liaudies dainos, pagal A. Miškinio ir A. Baranausko eiles sukurtos melodijos, ištraukos iš A. Miškinio autobiografijos, poezijos ir atsiminimų knygos Žaliaduonių gegužė.


Viktorija Šeina
 

Rašytojai

Antanas  Miškinis
1905 - 1983
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-30 22:33
Darrrka
ok. jei paprašysit - duosiu šunų ėdalo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą