Rašyk
Eilės (71386)
Fantastika (2143)
Esė (1679)
Proza (10258)
Vaikams (2478)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 42 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Antanas Miškinis: sąžinės balsas iš gilumų

2005-02-20
Vienam iškiliausių mūsų lyrikų Antanui Miškiniui, kurio šimtmetį minime vasario 11 d., įkvėpimo, deja, teko semtis ne tik iš tėviškės gamtovaizdžių ar jaunystės išgyvenimų, bet ir iš sunkiausių mūsų tautai tekusių išbandymų. Kalėjimuos ir lageriuos jo iškentėti posmai gyvai atskleidžia skaudžių mūsų nelaimių ir netekčių epochą: „Mes buvom taikūs, paprasti artojai“ (p. 38)* , „Mes geidėme gyvent gražiai, prasmingai“ (p. 30), tačiau „Audra sugrįždama pasikartojo / Ir paskandino keršto sūkury“ (p. 38). Eilėraščiuose „Iš gilumų šaukiamės“ ir „Sąžinės balsas“ (p. 30–33) poetas ieško tragiško tautos likimo priežasčių: tai – ne vien pražūtingos to meto politikos peripetijos, bet ir pačios tautos sąmonė, dorovė bei moralinė atsakomybė. Vieną sunkiausių savo paties likimo išbandymų MGB tardymų kalėjimo rūsyje jis autentiškiausiai užfiksavo poemoje „Kaliniai“:

Mus veda, kolioja veidai išpurtę,
Be laiko alkoholio pagraužti.
Keiksmai, grasinimai, net šiurpas purto…
Į purvinus rūsius mes įmesti (p. 63).


Po kelių mėnesių Kauno MGB požemyje, Kauno kalėjime ir Vilniaus „peresylkoje“ Antaną Miškinį kalinių etapu nugabeno į Mordovijos Dubravlagą, kur jis pirmąkart išvydo išsekusius, nuskurusius ir beveik sugyvulėjusius gulago senbuvius, kurie krisdavo kasdien, kaip lapai rudenį. Tai buvo 1948-ųjų spaly. Pasibaisėjęs poetas rašė:

Žmogus dar buvęs neseniai gracingas,
Puikybės pilnas, išdidus, gražus,
Suėstas jau maliarijos ir cingos,
Dar keletas klaikių dienų – ir žus (p. 18).


Man teko nueiti šalia Antano Miškinio beveik visą jo golgotos kelią. Sulopytą bušlatą vilkėdamas, savo likimo kryžių jis nešė kantriai ir kukliai, niekad nedejuodamas, o priešingai – savo niekad neišsenkančiu sąmoju ir šviesiu tikėjimu žmogaus kilniu pašaukimu jis kėlė savo bendražygiams dvasią. Kartu su visais jis ėjo dirbt, kur buvo siunčiamas, – negudravo ir neišsipirkinėjo, nebandė prasimušt į lagerio pridurkus, kurie sudarė lagerio administracijos patikimą ir paklusnią nomenklatūrą. Laiške broliui Motiejui savo intymias mintis jis dėstė šitaip: „Vis dar tebetikiu, kad žmogus yra iš Dievo, nors dažnai baisiai sugyvulėjęs. Tatai dar duoda noro gyventi, taisyti save ir daryti įtaką kitiems. Su tautiečiais gyvenu gražiai. Yra, žinoma, ir jų visokių, bet daugiausia, kur tik buvau, ką besutikau, vis naudojaus meile ir pagarba.... Nepasakysiu, kad tas laikas visiškai veltui nuėjęs. Pažinau daugelį žmonių (ir iš viso žmogų) ir daugelį tautų, daug ko išmokau, visų pirma atkaklaus patvarumo ir kantrybės. Po didelių hamletiškų galvojimų priėjau išvadą, kad pats svarbiausias dalykas yra dvasios ir sąžinės ramybė bei pusiausvyra, kai esi įsitikinęs savo galvojimo ir veiksmų teisingumu. Tada galva darosi ne tik blaivesnė, bet ir išdidesnė... Ak, gera kartais, kad žmogus dar nesijauti nugalėtas, kol dar nesišypsai pačia baisiausia šypsena – nugalėto žmogaus. Juk ir vergas negi tas, kuriam pančius uždėjo ar prie galvos pririšo, o tas, kuris ėmė pančius bučiuoti... Kaip ten bebūtų, reikia likt žmogum, nors daugeliu atvejų tai yra gana sunki pareiga, net našta daugeliui“ (p. 94, 100 ir 105). O ir jo gulago psalmės kupinos autentiškos patirties ir iš širdies gelmių išsiveržiančio lyriško graudulio gaidų, kaip poemoje „Sunkūs darbai“:

Pavėjui rymau ant kastuvo koto,
Pavargęs nuo kalnų tų nukastų,
Pasauli iškankintas, nuniokotas,
Žmogau suniekintas, šiandien kas Tu?.. (p. 66)


Poetui teko tokie sunkūs ir sekinantys darbai kaip durpynų ir pelkių sausinimo kanalų kasimas, kelmų rovimas, gyvenviečių ir gamyklų statymas, stovėjimas prie fabriko konvejerio… Visur, darbe ir zonoje, visad vyravo nesiliaujanti ir neišvengiama grūstis ir erzelynė, todėl poetas troško rast bent kiek vienatvės, būtinos būčiai apmąstyti ir poezijai. Laiške broliui rašė: „Darbe ir šiaip įvairiais momentais, kai pabosta cementas, plytos, žemės kasimas ir visa kita, įskaitant žmones, norisi vienumos, susimąstymo. Kartais pavyksta kur dirbti vienam ar nedidelėj grupėj. Tada kažkaip geriau galvoti, užsimiršti. Tada imi ir permeti visą buvusį gyvenimą nuo pat vaikystės. Darosi ir gera, ir graudu, nors šiaip jau gyvenimo, kokis jis susiklostė XX amžiaus vidury, rodos, ir negaila…Pasaulis ne tik sukolektyvėjo, bet ir suateistėjo… Vis dėlto kažkas nauja ateina… Pasaulis iš viso, man regis, gerokai pasikeitė ir keičiasi. Galvoti vien senomis kategorijomis nebegalima, o daugelis taip tebegalvoja… Bet aš, rodos, neklystu, kad Europa su savo komercine demokratija tikrai yra pavargusi ne ekonomine, o dvasine prasme“ (p. 95, 110). Matydamas didėjančią žmonių nostalgiją ir neviltį, poetas teigė, jog „didžiuosiuose bandymuose ne visi yra vertingi lygiai. Trumpam žygy ar momente gali būti ir garbingi, ir narsūs, ir mokėti gražiai numirti, bet ilgesniame kely arba klūpčioti pradeda, arba nepajėgia kelionės tęsti…“ (p. 111). Apie save broliui Motiejui rašė, jog „fiziškai [jis jaučiasi] pakenčiamai, o morališkai, gali sakyti, net gerai“ (p. 110). Poetas visad išlaikė pakilią dvasią ir šmaikštų sąmojį, niekad nesiskundė, tik jautriai išgyveno dėl šeimos, tėvynės ir pasaulio ateities. Aiškiai suvokdamas pasaulio ir žmogaus būties prieštaringumą, jis taip nusakė savo kelio principą: „Aš niekada nemokėjau santykiauti su gyvenimu be dvasinio konflikto su juo“ (p. 100). Bene didžiausiu gyvenimo turtu jis laikė nuoširdų bendravimą su tauriais, dvasingais žmonėmis, prisipažindamas laiške Motiejui: „Kaip kartais pasiilgstu tikrojo gyvenimo ir tikrojo žmogaus“ (p.96). Tą esminę mintį plačiau išdėstė vėlesniame laiške: „Aš naivus niekad nebuvau, vertindamas žmogų. Aš tik troškau, kad jis būtų homo sapiens, o ne zoologinė būtybė. Aš troškau, kad jis man pašviestų pavyzdžiu, kai aš susvyruosiu savo negalėjime“ (p.111). Šią savo nuostatą poetas itin stipriai išreiškė vienoje paskutiniųjų lageryje sukurtų poemų, pavadintoje „Sibire“:

Mes pakelsim kančias, ir kaitras,
ir speigus!
Bet labiau nei nuo šalčio mes drebam,
Kad išliktų taurus ir garbingas
žmogus,
Jis nešiotojas dieviško prado (p. 78).


Ir grįžęs iš gulago, poetas vylėsi, jog pasaulis keisis ir Lietuva galiausiai bus laisva, tačiau jis nerimavo mąstydamas, koksai bus mūsų tautietis po tiek daug metų prievartos ir veidmainystės, apgaulės ir skriaudų.

* Visos citatos šiame rašinyje pateikiamos iš Antano Miškinio „Sulaužytų kryžių“ (Vilnius, „Vaga“, 1989).


Algis Tomas Geniušas
 

Rašytojai

Antanas  Miškinis
1905 - 1983
 

Knygos

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą