Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Susitikimai su atlapaširdžiu aukštaičiu

2005-02-21
Su Antano Miškinio poezija susipažinau gana anksti – pirmaisiais pokario metais. Ji mane tiesiog sužavėjo. Giliai į atmintį strigo sklandūs, dainingi, labai lietuviški posmai. Kai į mano rankas pateko poemų knyga „Keturi miestai“, vieną jų – „Lietuva“ – persirašiau į sąsiuvinį.

Poeto vardą retkarčiais girdėdavau ir vėliau, spaudoje skaičiau ir vieną kitą eilėraštį. Mokantis Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, mokytojas Jonas Kvederaitis kartą man pasakė, kad Antanas Miškinis suimtas ir kažkur išvežtas. Bet apie jo eilėraščius ir vėliau buvo kalbama, jie buvo skaitomi. Žinoma, slapčiomis, nes poeto kūryba buvo pasmerkta, įrašyta į juoduosius sąrašus. Netgi Vladas Grybas mums, jauniesiems, patarė mokytis meistriškumo iš Antano Miškinio, nors poetas tuo metu viešai buvo smerkiamas ir kalėjo Sibiro lageriuose.

Ėjo metai. Grįžusio iš tremties poeto eilėraščiai pavieniui ir pluoštais vėl ėmė rodytis periodikoje. Žinojau, kad jis įsikūrė Vilniuje, ir aš panorau jį pamatyti, o gal ir pasikalbėti su juo.

Tokia proga pasitaikė 1959 metais, kai Lietuvoje lankėsi rusų poetai. Tada Vilniuje įvykusiame literatūros vakare ir išvydau Antaną Miškinį, skaitantį rusų poetės Veronikos Tušnovos eilėraščio vertimą.

O jau kitų metų pavasarį mudu su rašytoju satyriku Antanu Pakalniu aplankėme poetą jo bute Antakalnyje. Jį radome prie darbo stalo. Poetas tuomet rašė eilėraščių apie Lietuvą ciklą, tik skundėsi, kad kol kas sunkokai sekasi. Kartu jis ir pasidžiaugė, jog netrukus, po dvidešimties metų pertraukos, turi pasirodyti jo eilėraščių knyga.

– Ar tai bus rinktinė? – dar pasiteiravau.

– Ne, tai bus nauji eilėraščiai, jokiose knygose dar nespausdinti, – paaiškino poetas.

Nuėjome pas poetą ne tuščiomis rankomis: nusinešėme puslitrį degtinės „Dar po vieną“. Poetas išgėrė taurelę, pasiraukė ir tarė:

– Iš kur, vyrai, ir ištraukėte šitą gumerabiką? Negi nieko geresnio nėra?

Abu, žinoma, pasijutome nejaukiai.

Po poros metų parašiau Antanui Miškiniui laišką, prašydamas pasidalinti savo kūrybos užmojais. Netrukus sulaukiau ilgo ir labai išsamaus, nuoširdaus atsakymo. Įdomiame laiške poetas rašė: „Jūs mane klausiate, ką aš dabar darau, t.y. kokias poezijas dirbu. Taip ir norisi atsakyti kadaise girdėtais čigono žodžiais. Kartą paklausiau čigoną – ką dirbi, apskritai kuo vertiesi? Ir jis man atsakė: „Viską dirbu, ponuliuk, o kartais ir nieko nedirbu“. Toksai atsakymas mane patenkino. Supratau, kad ir tą „nieko nedirbimą“ jis laiko šiokiu tokiu užsiėmimu. Panašiai ir aš – kartais nieko nedirbu, o ruošiuos darbui arba perkratinėju tai, kas ir kaip buvo padaryta ir kaip turėtų būti padaryta“.

Poetas tame laiške prisipažino, kad pradėjo rašyti eiliuotą apysaką iš emigrantų į Pietų Ameriką gyvenimo, žada išleisti dar vieną eilėraščių rinkinį, verčia Šekspyro pjeses, rašinėja dainoms tekstus.

Plačiau išsikalbėti su Antanu Miškiniu teko 1963 metų pavasarį, pasibaigus Rašytojų sąjungos valdybos plenumui. Tada susėdome ant suoliuko tuometinėje Černiachovskio aikštėje, ir aš parodžiau jam parengto ir leidyklon atvežto eilėraščių rinkinio rankraštį.

– Tai konkreti poezija, – pasklaidęs rankraštį ir perskaitęs keletą eilėraščių, pasakė poetas. – Man atrodo, kad knyga turėtų išeiti. Nesuprantu tų poetų, kurie rašo įmantriai, abstrakčiai, klaidžioja padebesiais.

Tą gražią gegužės popietę mudu su Antanu Miškiniu dar bene porą valandų vaikštinėjome Vilniaus gatvėmis. Aš klausiausi, po poetas kalbėjo ir kalbėjo. Daugiausia, žinoma, apie poeziją. Atsimenu, jog jis tvirtino, kad poezijai reikia atiduoti visą save, rašyti taip, kad eilėraštis degintų ir patį poetą, ir skaitytoją. Jam pačiam tai padaryti labai retai pasiseka. Eilėraštį, sakė poetas, jis parašo gana greitai, bet daug laiko atima jo taisymas, tinkamos frazės, atskiro žodžio ieškojimas. Prisipažino, jog vieną eilėraštį jis šlifuojąs jau daugelį metų ir kiekvieną kartą vis dar surandąs ką nors pataisyti.

To susitikimo metu Antanas Miškinis tik kartą užsiminė apie „akademijas“ (taip jis vadino Sibiro lagerius). Tada, suprantama, dar nieko nežinojau apie tą pasibaisėtiną pažeminimą, tuos išgyvenimus, kuriuos jam teko patirti, apie puikiuosius jo tremties eilėraščius. Be abejo, kalbėti apie tai dar buvo ne laikas.

Kitų metų gegužės pradžioje į Marijampolę (tuometinį Kapsuką) atvažiavo grupė rašytojų – Alfonsas Maldonis, Antanas Drilinga, Eduardas Selelionis. Nudžiugau tarp jų išvydęs ir Antaną Miškinį. Tada kartu aplankėme Žemaitės ir P. Armino-Trupinėlio kapus, dalyvavome Kalvarijoje suruoštame literatūros vakare. Visą pusdienį su poetu labai įdomiai pabendravome.

Su Antanu Miškiniu dar ne kartą teko susitikti ir vėliau, bet išsamesnių, nuoširdesnių pokalbių jau nebuvo.


Juozas Andriuškevičius
 

Rašytojai

Antanas  Miškinis
1905 - 1983
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą