Antano Miškinio 100-mečio minėjimas

Kovo 23 d. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko Antano Miškinio (1905—1983) 100-mečio minėjimas. Renginyje dalyvavo poeto dukra Jolanta Miškinytė-Garjonienė, dukterėčia Jovita Maksimavičienė, sūnėnas Vincas Miškinis. Eiles bei fragmentus iš A. Miškinio laiškų skaitė aktorius Petras Venslovas, apie poeto kūrybą kalbėjo literatūrologė Rita Tūtlytė, prisiminimais dalijosi poetas Petras Panavas bei kraštotyrininkas Antanas Gasperaitis. Grojo ir dainavo Kauno pirmosios muzikos mokyklos folklorinio ansamblio „Sauluva“ grupė.

Poeto jubiliejaus proga buvo atidaryta paroda „Gyvenimas gražus, maestro“, kurią parengė Irma Balčiūnienė, o apipavidalino Inga Zamulskienė.

Pasak muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės, iš Utenos krašto kilęs A. Miškinis buvo didelis Lietuvos patriotas ir labai mėgo įvairias tautiškumo apraiškas. Todėl ir vakarą aukštaitiška sutartine pradėjo ansamblio „Sauluva“ auklėtiniai.

R. Tūtlytė, monografijos Antanas Miškinis autorė, parengė pranešimą apie poeto kūrybą. Literatūrologė analizavo jo poezijos rinkinius, įvardijo svarbiausias temas. Ji priminė, kad poetas yra parašęs daug straipsnių, nemažai iš jų jubiliejinių, rašė ir apie Rytų Aukštaitijos poetus. A. Miškinis buvo vienas populiariausių to meto poetų greta savo bičiulių Jono Aisčio, Antano Rimydžio. A. Miškinis yra visos Lietuvos poetas, nes savo poezijoje išreiškė rūpestį dėl Lietuvos žmonių.

Pristatydama du pirmuosius eilėraščių rinkinius R. Tūtlytė sakė, kad knygoje Balta paukštė (1928) poetas simbolizavo savo jaunystės polėkį. Antrasis rinkinys Varnos prie plento (1935) jau visiškai kitoks. Jame juntama nusivylimo gaida, susirūpinimas tautiečių vargais, čia aprašoma modernėjanti, miesčionėjanti Lietuva.

Nors A. Miškinio poezija labai lyriška, tačiau poetą vis dėlto galėtume pavadinti racionaliu. Jo eilėraščiuose skaitytojai atpažįsta visuomenės rūpesčius, kaimą paliekančio jauno žmogaus patirtį. Nors modernus gyvenimas traukia, tačiau jis ir labai gąsdina.

A. Miškiniui be galo rūpėjo kaimo kultūra. Jis su pagarba žiūrėjo į sodiečio gyvenimą, manė, kad Lietuvą apgynė paprasti kaimo žmonės, o ne valdininkai. Pasak R. Tūtlytės, A. Miškinis buvo modernus poetas – skaitomas, cituojamas, kviečiamas į literatūros vakarus. Labiausiai jo poezija žmones veikia savo spalvingomis, įvairiomis intonacijomis. Poetas savo eilėse kalbasi su visais. Nors šioje šnekoje ir jaučiama elegancija, tačiau jis kalba kaip su sau lygiais.

A. Miškinis nebuvo iš tų, kurie užsimerkę rašo tik apie save. Jo poezijos žmogus yra gyvas – jis domisi, prisimena, kalbina, užkalbina, kritikuoja, myli. Eilėraščiuose skamba patys gražiausi liaudies dainų elementai – pakartojimai, metaforos. A. Miškinis suformavo itin daug naujų žanrų: elegiją, karštą pokalbį, repliką, ginčą-provokaciją. „Mes poetą jaučiame kaip jaunatvišką, provokuojantį, samprotaujantį, bet labiausiai kaip poetą iš Dievo malonės“, – teigė R. Tūtlytė.

Vienturtė dukra J. Miškinytė-Garjonienė patvirtino, kad tėvas tikrai labai mylėjo Lietuvą. Jis mokė Lietuvos himno dar tada, kai ji nemokėjo skaityti. Tėvo gyvenimas klostėsi nelengvai, bet jei jam būtų tekusi emigranto dalia, jis nebūtų tiek išgyvenęs, nebūtų ištvėręs tėvynės ilgesio. Poeto dukra džiaugėsi, kad A. Miškinis Lietuvoje, ypač Aukštaitijoje, yra mylimas ir nepamirštamas. Šiuo metu Juknėnų kaime (Utenos r.) rengiama poetui skirta nauja ekspozicija. Utena yra įkūrusi ir A. Miškinio premiją, kuri turi jau du laureatus – poetus Petrą Panavą bei Joną Strielkūną.

J. Miškinytė-Garjonienė prisiminė, kaip tėvas mylėjo savo jaunystės miestą Kauną, tačiau nemėgo „miesčionių“.

Apie A. Miškinį prisiminimais pasidalijo ir jo brolio vaikai J. Maksimavičienė bei V. Miškinis. Linksmų nuotykių apie poetą papasakojo jo bičiulis P. Panavas. A. Gasparaitis parodė keletą fotografijų iš A. Miškinio gyvenimo, paskaitė dar niekur nepublikuotų prisiminimų apie autorių.