Apie gerą literatūrą ir susisiekiančius indus

Kultūrininką, žurnalistą, kraštotyrininką, rašytoją Aleksandrą Šidlauską klausia Ričardas Šileika.


Pats, Aleksandrai, esi iš tų retų skaitytojų, kurie su apetitu kremta kultūros periodiką. Kokios tendencijos pastaruoju metu Pačiam įstringa, užstringa. O nuo ko sprangoka?

Visos periodikos neperskaitysi. Nėra laiko, o kartais ir reikalo. Mane jaudina, ką šnekės žmonės po šimto metų pervertę mūsų dienraščius. Ką jie įsivaizduos apie mūsų žalią Lietuvą? Bet tai jų reikalas. Aš norėčiau, kad pirmame puslapyje vietoj žudikų, vagių, korumpuotų ir politinių marionečių, įvairių niekšų atsirastų mokytojas, mokslininkas ir gydytojas, inžinierius ir miškininkas, žurnalistas ir kultūros darbuotojas.

Manau, atsiras tuojau pat, kai jis padarys ką nors visuotinai neadekvataus arba nužudys savo artimą.

Svarbu parodyti, kad jie kažką daro, kad dirba. O tų kriminalų puslapėlis tegul būna koncentruotas. Bet kai tai brukama kiekvienam žvilgsniui, mane liūdina. O gal mūsų tokia civilizacija, gal tai ir yra moralas – nesimokykim iš jų? Bet kaip jiems patiems gera, kad jie tokie išaukštinti, visos tautos „gerbiami“. Žurnalistai nesuvokia, kokią žiaurią klaidą daro.

Meskit į šiukšliadėžę tą „Lietuvos rytą“, meskit į ugnį tą „Respubliką“, spjaukit į „Vakaro žinias“. Kalbėkit apie kultūros puslapius.

Atidžiai skaitau „Šiaurės Atėnus“. Juos laikau vienu geriausių Lietuvos laikraščių. Yra įvairios medžiagos, ji savita, įtaigi. Aišku, skirta ne pradiniam išsilavinimui, bet žmogui, kuris dar nori būti žmogumi, kuris nori galvoti apie būtį – ir apie vakar, ir apie šiandien, ir apie rytoj. Visada mano rankose ir „Naujoji Romuva“, „Nemunas“, „Metai“. Juose vis ką nors randu. Norėčiau daugiau rasti „Literatūroje ir mene“. Yra gražių tendencijų ir rajonuose. Štai Ukmergėje leidžiamas kultūros žurnalas „Eskizai“, išėjo jau 15 numerių. Tai vienintelis provincijoje leidžiamas storaformatis ir plačiaformatis žurnalas. Kai kultūros darbuotojai pradeda skųstis, kad nėra lėšų, kad jiems niekas nepadeda, pagalvoju, kodėl Ukmergė gali, o kiti miestai ne? Į „Eskizus“ stengiasi lygiuotis ir mano gimtasis Radviliškis, irgi išleidęs jau tris „Radviliškio krašto“ numerius. Aišku, jis kitokio pobūdžio negu „Eskizai“, tačiau šis leidinys stiprėja, manau, padedant Vilniaus radviliškėnų bendrijai šis žurnalas ilgai gyvuos.

Kas jums yra praeitis, kiek ji svarbi? Ar tai vien prisiminimai?

Apie praeitį geriausiai šneka istorikai.

Jie meluoja!

Meluoja ne dėl to, kad nori meluoti, bet dėl to, kad neturi sukaupę pakankamai medžiagos. Kodėl apie pokario metų rezistenciją tiek daug prieštaringų vertinimų? Nes dar nesukaupta, neapibendrinta, neįvertinta visa medžiaga. Nekalbu apie sovietmetį, kuris apskritai neaprašytas, nes jis dabar arba keikiamas, arba jo ilgimasi. Tai ne istorinis požiūris, vien emocinis šnekėjimas.

Atsiminimai yra žmogaus dvasinio pasaulio raiška. Jeigu neturėčiau atsiminimų, ko gi būčiau vertas? Sapnas irgi yra atsiminimų detalė. Kartais sapnuoji tokius dalykus, kurie nuo tavęs niekaip nepabėga. Kas įdėta į galvą, tas nedingsta. Pažinti praeitį, tai pažinti ką? Tautą, visuomenę, žmogų, save, gamtą, pasaulį. Sakyčiau, atsiminimai neleidžia žmogui nužmogėti. Lietuvių liaudies kultūros centre sukaupta per dešimt tūkstančių puslapių atsiminimų. Kartu su Kraštotyros draugija surengėme apžiūrą-konkursą ir nustebome, kiek žmonėse, jų dvasioje yra gero. Eiliuotojų, su kuriais ilgai bendravau, tekstai taip pat yra prisiminimai. Juose – tėviškė, gamta, kaimas, sodyba, tėvai, senoliai, kiemas, takas, medis, svirtis. Į pensiją išėjusio žmogaus vis klausiu, ar tamsta rašai atsiminimus? Kokius atsiminimus? Apie ką? Sakau, ką išgyvenai, tą ir užrašyk. Aš pats savo vaikystę aprašiau trijuose šimtuose puslapių. Tuo metu vėl pabuvau vaiku. Tuo mažamečiu, iki pirmaklasio. Su tėvais, sodyba, savo gimtine Radviliškio krašte, Giedraičiuose, kur tebestovi malūnas. Paskui kilo apetitas – ir „išėjau“ į mokyklą, ten pagyvenau vienuolika metų. Ir tuos atsiminimus dovanojau savo gimtajai Grinkiškio vidurinei mokyklai. Mano rašymas beletrizuotas, nes norėjosi kurti vaizdą per lyrinę prizmę. Aišku, nepriartėjau prie tikrų atsiminimų, kaip Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužė“ ar Antano Vienuolio „Iš mano atsiminimų“.

Kai prieš penkiolika metų prasidėjo rezistencijos ir tremtinių atsiminimų spausdinimo banga, godžiai skaitydavau juos, nes ir mano giminėje būta panašaus likimo žmonių – tetos, dėdės, pusbroliai, pusseserės, seneliai ir senolės praėjo tą Golgotą. O žmogus atsimena daug. Dar galiu paminėti savo kurso draugą Vytautą Rakauską – redaktorių, poetą, įdomų žmogų, dešimt metų išgyvenusį Šiaurėje. Skaitydamas jo atsiminimus stebėjausi, kaip jis mena kiekvieną vardą, pavardę, faktą, duomenį, vietą.

Sakoma – jeigu nepažinsi praeities, nesuprasi šiandienio gyvenimo ir neką tesuvoksi apie rytdieną. Tai tiesiog susisiekiantys indai, tai neatskiriama. Ar visada istorija pamoko, kaip reikia gyvent toliau, tai jau kitas klausimas. Bet prisiminimų knygos turi išliekamąją vertę.

Kokias knygas ar kokius raštus Patsai esamuoju laiku kiloji, sklaidai, kontempliuoji?

Kai prisimenu savo beknygę vaikystę, tai dabar, dirbdamas bibliotekoje tarp aštuoniolikos tūkstančių knygų, aš esu labai turtingas. Aišku, tai ne grožinės knygos, tai filosofija, istorija, etninio pobūdžio literatūra. O kalbėdamas apie knygą platėliau, sakau, kad vakarais nežiūriu jokių televizijų, bet su įdomumu skaitau ir skaitau. Dabar baigiu Marcelijaus Martinaičio knygą „Tylintys tekstai“. Tai šiek tiek dienoraštis, šiek tiek užrašai, šiek tiek eseistiniai samprotavimai, šiek tiek filosofiniai pasigardžiavimai. Jis atskirais tarpsniais vertina praėjusį laikotarpį ir savo gyvenimą. Anuo metu M. Martinaitis negalėjo taip viešai kalbėti ar rašyti. Jeigu sovietmečiu jam būtų pavykę išspausdinti tuos tekstus, kuriuos šiandien skaitau, jo galva su gražiais plaukais būtų nulėkusi iš karto. Aišku, nuo „Durnių laivo“ protingesnis nepasidarysi niekada. Gal gražus Vytauto Petkevičiaus beletristinis žodis, tačiau tai ne literatūra. Veikiau išsivėmimas, ne dvasinis apsivalymas. Jeigu jam pačiam nuo to pasidarė geriau, Dieve, padėk. O kai paskaitau Romualdą Ozolą, Arvydą Šliogerį, Sigitą Gedą, pajuntu, kad ir pats esu šio to vertas. Ir iš jų gaunu, ir jiems norėčiau kažką pasakyti. Tai gera literatūra. Skaitau Joną Mikelinską, Petrą Dirgėlą ir Romualdą Lankauską. Tas tris pavardes labai gerbiu. Tai literatūra, tai ne literaturščina. Ir ne literatūrėlė, kaip naujausiuose „Metuose“ sakė viena lenkė apie lenkų literatūrą.

Skaitau ir Franco Kafkos pasakojimus. Tikėsit netikėsit, ir Williamo Shakespeare’o sonetus. Aišku, tuos sonetus reikia išversti iš naujo, Aleksio Churgino vertimas gerokai supaprastintas. Deja, negaliu įveikti W. Shakespeare’o anglų kalba. O šiaip mėgstu palyginti originalą su vertimu. Tą darau skaitydamas lenkų ir rusų poeziją, kur yra gretiminiai tekstai. Ir Levą Tolstojų perskaičiau, jo apysakas ir apsakymus. Ir patekau į didelę ir gražią žemę, kurioje prisiliečiau prie žodžių, prie minties, prie idėjos, prie pasaulio, prie filosofinių požiūrių, prie tautos. Tai yra gėrio pajauta. Šalia muzikos, dailės, teatro.

Kiekvienas žmogus yra protaujantis. Bet labai suabejočiau, ar žiniasklaida ugdo mąstantį žmogų. Be abejo, yra gerų puslapių ir gerų tekstų. Bet taip norisi, kad jų būtų ir daugiau, ir geresnių. Kad augintume ne vidutinioką žmogų, bet asmenybę, inteligentą, intelektualą. Gerai prisimenu, kai mokyklose agituodavo dirbti su antramečiais, kelti juos į „aukštesnį lygį“. O kodėl nepadirbėti su pirmaujančiaisiais, kuriuos kaip tik svarbu skatinti ir auginti?

Tokios jau buvo mažosios istorijos…

Yra didžioji Lietuvos istorija. Joje mūsų rašytojams ateityje darbo bus iki kaklo. Sukilėliai, knygnešiai, savanoriai, pokario rezistentai, sąjūdininkai. Penkios kartos! Vaikai augina vieni kitus. Kodėl taip atsitiko, kodėl mūsų istorija tokia sudėtinga, paini, nuskriausta? Apie tai reikia rašyti. Ir aš laukiu, kada atsiras kūrėjas, kuris sujungs Juozo Baltušio žodį, J. Mikelinsko išmintį, Jono Avyžiaus pasakojimo gražumą, P. Dirgėlos istorinį požiūrį.

Manau, sulauksime. Neilgtrukus bus sukurtos kompiuterinės programos, galėsiančios rašyti tokius tobulus literatūros opusus. Jos parašys jums tą mėgstamą romaną.

Aš į civilizaciją žiūriu ne ciniškai, ne nihilistiškai, bet labai skeptiškai. Paprasčiausias faktas – paukščių gripas. Kažkur du ar trys rasti negyvi, nežinia, ar tikrai žuvo nuo paukščių – koks pasaulinis triukšmas! O kad Lietuvoje per metus avarijose žūsta tūkstantis, dar tūkstantis nusižudo, tūkstantis nužudytųjų, tai tarsi kasdienybė. Apie žmogiškųjų vertybių supainiojimą, jų neįvertinimą kalbėti reikia ilgai. Civilizacija, nešdama turtą ir patogumus, neskatina nei gėrio, nei grožio, deja, nei moralės.