|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-28 09:20
'Paskutinėje, ketvirtojoje, esė dalyje Borgesas pateikia savo priartėjimo prie amžinybės jausmo išgyvenimo patirtį. Tai nutiko jam visai atsitiktinai vakare išėjus pasivaikščioti ir, užklydus į kažkurį seniai nelankytą miesto rajoną, staiga suvokus, kad čia jis lankėsi prieš trisdešimt metų. Paukščių giesmė ir atsivėrusi tyla persmelkė jį netikėtumu. „Aš pajutau, kad miriau, pajutau, kad esu pašalinis stebėtojas viso to, kas vyksta, ir patyriau neapibrėžtą, bet aiškią baimę žinojimo, kuris yra paskutinė metafizikos tiesa"
'Friedricho Nietzsche's vardas kartkartėm pasirodo Borgeso tekstuose' (45) „Mūsų kūnų forma ir substancija nėra molis, kuriam Jehova suteikė pavidalą, o paskui įpūtė gyvybę: tai polipais, jūros pintimis, gorgonarijomis ir laisvai plaukiojančiais makrofagais aplipę koraliniai rifai, kuriuos be paliovos plaka drėgnas musoninio klimato vėjas, kraujas ir tulžis“ 'šioje Lingio pamatytoje kosminėje bio-homo-visatoje būtent emocinis artumo su pasauliu jausmas paradoksaliai leidžia priartėti prie kitų žmogiškųjų būtybių.' 'Lingis analizuoja salos palikimą ne kaip tyrinėtojas, ne kaip Heyerdahlas, bandantis įminti salos „paslaptį“, ne kaip 'explorer', o kaip konkretus tikrasis Levino etikos subjektas, bandantis sutikti kitą kaip pranašesnį, kaip Apreiškimą, nesvarbu, kad jis yra išnykęs anapus istorijos horizonto, kad jo paliktus pėdsakus uoliai naikino įvairūs salos plėšikai (Lingio liudijimu, tas pats Heyerdahlas).' 'Argi mes, pasinaudodami Merleau-Ponty juodraščiais, turime pabaigti rašyti jo 'Regima ir neregima'? Argi turėtume pabaigti Mahlerio 'Dešimtąją simfoniją'?“ 'Ar tai nėra netikėtą pavidalą įgavęs tas pats Levino etinis raginimas, nusakantis nesuinteresuotos atsakomybės esmę: būtinybę leistis būti kito apsėstam, persekiojamam, būti pažeidžiamam?' Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-27 00:29
aš nevadinau taip bet tai kažkas panašaus bei prisiminiau kierkegorą ir pamaniau kad kažką panašaus jame rasiu
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-26 15:27
Vasara išeina, palieka iliuzijų šleifą
Galiu prašyti, verkti: pasilik, sustok akimirka žavinga, matau, slenki žolės paviršiumi, sena kekšė tik gula, glosto sudrėkusius padus, meldžiu ... Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-26 09:52
'prisipažįstu' (45)
'„Išsivadavusios“ moters tapatumo slinktis' (45) 'Tačiau į tą gyvą Gombrowicziaus būtį Argentina vis dėlto įsiveržia. Ir jau kitais metais jis net šiek tiek patetiškai prabyla apie nors ir "žemą", bet "jauną" Argentinos grožį. Argentina, sako Gombrowiczius, tai ankstyvos ir lengvos formos šalis. Klaidų čia pasitaiko retai. Drovumas yra išimtis. Kaip tik dėl to, jo požiūriu, šioje šalyje nesusiformavo vertybių skalė, o kaip tik tai Gombrowicziui čia labiausiai ir patinka. "Jie nesibjauri... jie nesipiktina... jie nesmerkia... jie nesigėdija... taip smarkiai kaip mes". Jis žavisi argentinietiškuoju antigenialumu, kuris, pasirodo, kyląs iš atsipalaidavimo, žmogus čia netampa kliūtimi, kurią reikia įveikti. "Palyginti su jais aš esu dar laukinis žvėris", sako apie save Gombrowiczius.' 'Prisimenu Jacquesą Derrida, kuris pakartojo Borgeso mintį, kad visa istorija tėra kelių metaforų istorija, ir pridūrė, kad filosofijos istorija esanti šviesos metaforos istorija' 'Nereikėtų tikėtis, kad šios sąvokos ką nors reiškia: nurodo realybę, kurią pasistengus būtų galima vis dėlto atpažinti ir pamatyti. Visos sąvokos tėra metaforos, netgi fizikinės, sako pats autorius. Kam tada filosofui jos apskritai reikalingos? Sąvokos yra tik įrankiai ontologiniam viso to, kas egzistuoja, pagrindui aprašyti. Sukurti dar vieną meta-pasakojimą. Jei filosofas nepripažįsta Biblijoje nusakyto pasaulio sukūrimo mito, istoriją apie pasaulio pradžią jis turi sukurti pats. Iš tiesų kodėl šiuolaikinis žmogus turėtų gyventi be didžiojo naratyvo, be viską aprėpiančio ir prasmę viskam suteikiančio kosmogoninio pasakojimo, kaip kad akina tekstų mylėtojai postmodernistai? Šliogeris taip gyventi nenori. Jis apskritai nemėgsta postmodernistų.' 'Heideggeriui rūpi ne poeto sąmonė ir ne jo tekstas, o pati būtis. Būtis kaip tokia, anot Heideggerio, nėra reiškinys, ji negali tapti pažinimo objektu. Vis dėlto ji gali būti mąstoma. Būties mąstymo užuomazgos slypi kasdieninėje patirtyje: egzistuodami tam tikru būdu jau suprantame, kas yra būtis arba tiesiog kas yra. Todėl kiekvienas konkretus supratimo aktas remiasi pačiai žmogaus būčiai būdingu pirminiu supratimu. Tačiau būtis pirmiausia kalbina žmogų, ne žmogus būtį. Prieš pradėdamas kalbėti, žmogus turi leistis užkalbinamas pačios būties, net rizikuodamas, kad neturės ką jai atsakyti. "Jeigu žmogus privalo dar sykį priartėti prie būties, iš pradžių jis turi išmokti egzistuoti tame, kas neturi vardo", sako Heideggeris.' 'Bet krūmas jau tapęs tamsus, jis lydi Kristų tarytum nuodėgulys – šešėlis, užstojantis saulę. Atvirkščiai – dega visas likęs pasaulis kartu su Kristumi ir jo asilu. Kristaus veidas labai ramus, bet mąslus. Jis neieško nei dialogo, nei atsietas, nei bando įtraukti žiūrovą, nei jį atstumti. Ričardas Gavelis buvo išradęs formulę tokiems veidams apibūdinti: žvilgsnis žvelgia vidun. Žvilgsnio nėra – Kristus joja palaimingai prisimerkęs, patenkintas savimi. Neatrodo, kad jis rūpintųsi, jog joja gelbėti visos žmonijos, jo dar nelydi apaštalai, nepasitinka minia, luošiai ir aklieji neprašo gydyti. Jokios socialinės suirutės. Šis Saukos Kristus – tarsi Samuelio Becketto Molojus keliauja vienas sau per pasaulį lyg dykumą neaiškia kryptimi. Paveikslo pavadinimas sufleruotų, kad į Egiptą, bet iš tikrųjų – į amžinybę, į niekur.' 'Guodžiausi tuo, kad Becketto Molojui buvo dar sunkiau išsisukti. Jis vyko sudėtingesniu maršrutu. „Nežinodamas, nei kur esu, nei kuria kryptimi man būtų naudinga vykti, leidausi vėjo kryptimi“, – sako Molojus. Todėl kai policininkas sustabdo Molojų ir klausia „ką jūs čia darote?“, jis tegali atsakyti „ilsiuosi“. Atitemptas į nuovadą, Molojus patikslino kelionės tikslus: vykstąs pas motiną, kurios išlaikomas tik galuojasi mirtimi. Bet kur ji gyvenanti – tiksliai neprisimena. Neprisimena nei jos, nei savos pavardės. O kai staiga prisimena, iš laimės sušunka. Paleistas stebisi išsisukęs ir taip greitai atgavęs laisvę. Laisvę kam? Kad toliau galėtų keliauti sau vėjo kryptimi. Motina – tik kelionės akstinas, išjudinantis iš vietos. Jis niekada jos taip ir nepasiekia.' '„Kaip mąstyti apie tai, kas nemąstoma?“ – svarsto G. Deleuze’as knygoje „Kinas II. Vaizdinys-laikas“. Ir čia pat cituoja danų režisieriaus Carlo Th.Dreyerio filmo „Gertrūda“ pagrindinės veikėjos pokalbį su savimi: „Ar aš buvau jauna? Bet juk aš mylėjau. Ar aš buvau graži? Bet juk aš mylėjau. Ar aš gyvenau? Bet juk aš mylėjau.“ Tikėjimas ir yra mąstymas apie tai, kas nemąstoma, sako G. Deleuze’as. Šiandien mes daugiau nebetikime šiuo pasauliu, toliau tęsia jis mintį, – mes netikime netgi tais įvykiais, kurie mus ištinka: meile ir mirtimi. Tik tikėjimas šiuo pasauliu, anot G. Deleuze’o gali atstatyti žmogaus ryšį su tuo, ką jis mato ir girdi. Būtina, sako filosofas, kad menas fiksuotų ne pasaulį, o mūsų tikėjimą šiuo pasauliu.' |
  |
©
2001-2026 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |