'Lady, lady, lady, lady, don't walk this lonely avenue'
"mes neturim tokių gražių kalnų/ mūsų debesys gimsta ant žemės/ (...) ir kai debesys susirenka danguj/ jie yra tie mūsų kalnai"
'Jį atliekant scenoje iš abiejų pusių stovėjo du Disklavier fortepijonai, o viduryje – didžiulis kompiuteris ir klavišinis sintezatorius, transliuojantis garsus į abu Disklavier instrumentus. Kūrinio pradžioje kompiuterio ekrane pasirodo du kompiuterio programa generuotos muzikos taktai. Pianistas juos pagroja, o kompiuteris tuo tarpu natomis užrašo, ką girdi ir pateikia atlikėjui, kuris ir vėl turi tai sugroti. Šis procesas – begalinis. Kadangi žmogus – ne kompiuteris, tai kiekvienas perskaitymas iš lapo nėra šimtu procentų tikslus, o tai reiškia, jog kiekvienos frazės pakartojimas vis labiau nutolsta nuo savo pirminės versijos.'
'Jau kūrinių pavadinimai žadino aliuzijas į sapnų pasaulį, kurio magiška atmosfera buvo kuriama elektronikos pagalba – „Écho“, „Nuits, adieux“ ir „Iš sapnų gramatikos“. „New York Times“ recenzentas Allanas Kozinnas K. Saariaho kūrybą pavadino „užburiančia, tarsi ne šio pasaulio muzika“ ir paminėjo, kad prieškoncertiniame pokalbyje pati kompozitorė, kalbėdama apie tekstų naudojimą savo muzikoje, įvardijo skirtumą tarp budrumo ir sapno būsenos. Saariaho žodžiais, kai esame budrūs, kalbame sakiniais, sekvenciškai ir logiškai judančiais laike, tačiau sapnuojant kalba gali būti ir kelių išmatavimų, kur susipina praeitis, dabartis ir ateitis ir nebelieka iš pažiūros akivaizdžių loginių sąsajų. Iš tiesų, visas koncertas buvo tarsi spalvotas sapnas, nepastebimai pereinantis iš vienos miego fazės į kitą, iš vieno spalvoto pasaulio į kitą, tačiau visgi sapnuojamas to paties žmogaus. Nepaprastai subtilūs vokaliniai efektai – šnabždėjimas, kvėpavimas, glissando – organiškai integruojami su elektronika, dažnai vos pastebimai transformuojant balsų tembrus ar paspalvinant juos įvairaus ilgio reverberacija, ir amorfiškos vizualizacijos, gyvai kuriamos koncerto metu, panaudojant scenoje esančių atlikėjų veidus ir judesius, filmuojamus 2–3 videokameromis, padėjo sukurti tą siurrealistinę sapno atmosferą.'
'Mielas keleivi, sustok prie šitų liūdnųjų griuvėsių!
Vos prieš keletą metų ties pirkiom čia sodai žydėjo,
Ir kaimelis nuo miško tęsės link marių pakrantės.
Šiandien tačiau ką matai? Vien vėjo nešiojamą smėlį.'
'Užliūliuota minimalistinių repetityvinių motyvų, prisiminiau Johno Cage’o žodžius: „Jei kažkas nusibosta po dviejų minučių, bandyk tą patį pakartoti keturias minutes. Jei vis dar nuobodu – tada aštuonias. Po to šešiolika. Po to trisdešimt dvi. Galiausiai atrasi, jog tai visai nenuobodu.“
'Mane domina skirtingų instrumentų tembras. Esu iš tų, kurie galėtų valandų valandas klausytis monotoniškos rankų darbo vienastygių instrumentų išgaunamos melodijos, ir mėgautis tuo, kad dėl instrumento netobulumo melodija nesuskambės du kartus vienodai. Kurdama dažnai naudoju gana paprastą garsinę medžiagą (kalbu apie harmoniją), bet periodiškai keičiu garso išgavimo būdus (t.y. keičiu garso tembrą).'
'Man labai patiko mintys apie perteklių. Pavyzdžiui, mano grotuve – vienas garsas. Keičiu jo dažnius, bet jo pakanka.'
'Kūrinio „Le temps scintille“ tekstą sudariau iš Paulo Valéry „Kapinės prie jūros“ ir E. M. Rilke‘s „Duino elegijų“ eilėraščių fragmentų: iš beveik paskirų žodžių, tarytum tekstas būtų gyvas organizmas ir kai kurie jo žodžiai išnirtų iš muzikos lyg iš vandens, o kiti liktų skendėti po ta substancija... Šiuos du poezijos kūrinius jungia panaši tema, o drauge sueinantys jų fragmentai sukuria polifoniją.'
'Savo muziką pavadinčiau mikrosonoristine. Didelį dėmesį skiriu tam, kad kiekvienas garsas turi savo tembrinius atspalvius, kuriuos įmanoma kontroliuoti tam tikrais štrichais arba atlikimo būdais. Tie mikrostruktūriniai sluoksniai sudaro didesnius sluoksnius, formuodami muzikos audinį, tvarkomą pagal tam tikrą vidinės erdvės perspektyvą. Kūrinių dalis paprastai formuoju iš vadinamosios „harmoninės matricos“: tai yra tam tikrų pastoviai išlaikomų garsų aukščių. Tai, kas apskritai muzikoje yra neįprasta: viena harmonija sudaro visą muzikos kūrinio dalį, joje manipuliuojama to paties aukščio garsais. Supaprastintai sakant, jei fortepijonu paskambintume vieną akordą, tai man tas akordas atstotų vienos muzikinės dalies pagrindą. Taip pasiekiu, kad išlaikoma tam tikra būsena, kurioje šis tas keičiasi, bet bendra atmosfera nekinta. Tai man labai svarbu: kūrinys kaip būsena, nuotaika, atmosfera. Panašu į eilėraštį, kuriame dažniausiai dominuoja tam tikra „išankstinė nuostata“. Siužetas ar tekstas tėra eiliškumas, išdėstymas tos nuotaikos, kurią tu jau iš anksto žinai, ir kuri yra svarbiausia.'
'Tai, pasak Tavęs, sykį atlikta muzika lieka „tvyroti ore“? Kaip Rytų pasakose, kur vėjas nuneša žodžius toli toli, ir kaip tik tam, kam reikia?'
'„Nakties balsuose" yra tokia kulminacija, kuri pereina į klyksmą ir staiga nutrūksta. Tada reikia vėl pradėti dainuoti, o iš kur toną gauti?'
Du varpų balsai,
Šneką saulėlydyje...
Ak, vėsi kalba!"
Yosa Buson
'Dar dvi moterys, sutiktos ilgoje kelionėje ne vieną kartą vos neišvedė jo iš doros kelio. Tai tos pačios - 'Madame Butterfly, Madame Bovary...'
mb
„Man regis, jei jau ką darai rimtai, turi prisiimti atsakomybę. Ar gali įsivaizduoti, kiek sielų valandų tuo laiku [koncerto metu] sutelkta salėje? Tai juk valandos, kurias atimi iš jų gyvenimo. Laikai savo rankose šitiek žmonių gyvenimo valandų, ir ką su jomis darysi?"
'Kelis mėnesius esu dirbęs prie savo kūrinio „Talita Cumi“, kuriame buvo žaidžiama elektroninio balso niuansais, panaudojant mikrotranspozicijas ir padalijant pustonį į dvidešimt dalių (ir visą tai derinant su „gyvu“ balsu). Klausydamasis elektroninio balso per ausines, girdėjau labai ryškiai visus pustonio apimties melodijos vingius. Po to savaitę ar dvi nesiklausiau ir vėl iš naujo užsidėjau ausines. Patyriau visai kitą įspūdį – skambėjo tarsi vienos natos muzika. Vadinasi, jei žmogus yra labai įsigilinęs ir stengiasi įsiskverbti į mikroniuansus, jis gali juos išgirsti. Žmonės, išklausę visą „Talita cumi“, trunkantį apie valandą, yra sakę, kad tai tarsi stovintis laikas, bet kintantis viduje. Vadinasi, toks principas pasiteisina.'
„kai būsi vasarą prie jūros, paimk saują smėlio ir pasižiūrėk, kaip įdomiai išdėliotos smiltelės - tamsios, šviesios, skaidrios, matinės... Galima dešimt minučių žiūrėti ir patirti tam tikrą satisfakciją, kaip ir klausantis tavo kūrinio"
per visą dieną ir naktį man tepatiko
'Nežinomybė amžinybė, net tūkstantmečiai gal...;D'