2016-09-03 10:20
'Bartulio 'I like Chopen', panašiai kaip 'I like Schubert' (1998), galima apibūdinti perfrazuojant patį Bartulį: „Visos natos F. Chopino – muzika
mano“ (V. Bartulis). Atskiriant tai, kas yra „mano“ ir kas Chopino, 'Sonatos fortepijonui Nr. 3 h-moll, op. 58' (1844) natose nesunku rasti paliktus dekompozicijos randus. Bartulis išsikirpo medžiagą, beje, ne visada nuo svarbiausiųjų sonatos fasadų: tai 'Scherzo' citata – koliažas (1-60 t.); 'Alle- gro maestoso III' šalutinės partijos ir baigiamosios partijos temos, 'Largo' dalies 'Sostenuto' fragmentas. Ši medžiaga „iškarpoma“ dar savo viduje ir repetityviniu principu montuojama ant dviejų priešpriešiais sukryžmintų metalinių konstrukcijų. Tai du Chopinui būdingi kulminacijų modeliai – ilgas 'crescendo' augimas (nuo ribinio 'piano' iki visuotinio 'tutti') ir, antra vertus, katarsiška, tyli ('dolcissimo' ar 'delicatissimo') finalinė kulminacija (pvz., Etiude 'As-dur, op. 25'). Paties Bartulio pirštų atspaudus bene geriausiai atspindi būtent skercišką centrą aprėminančios išplėsto erdvėlaikio formos dalys. Jose Chopino 'Allegro maestoso' medžiagos viršūnes Bartulis intensyvina itin subtilia melodizacija, o kodą visiškai patiki šopeniškosios 'morbidezza' (it. meilus švelnumas, delikatus subtilumas) apsėdimui. Jos dvasinėje struktūroje, atrodytų, plevena Bartulio nusiplėšta paties Chopino skambinimo fortepijonu, jo kerinčios, neskubrios, net delsiančios improvizacijos aura (A.G. Gide, 1938). Ilgesingo tirpimo, mirimo tylos gravitacijoje, sakralioje kodos ekstazėje bando įsikūnyti tikroji 'ἐπιφάνεια, epiphaneia' reikšmė: nes būtent Chopinas „atskleidė mums tą Dievo pusę, kurios niekas kitas iki jo nesugebėjo parodyti“ (A. Gavrilov).'
pradėjo snigti rudens pradžioje
ant poezijos knygų ir eglučių senamiesčio turguje
keliskart vis nepakilau tarsi iš pusnies
ir neišvengiau pokalbio su šalia buvusia nepažįstama