2016-09-10 09:47
Karstas taip pat turėdavo varpelį, kuriuo dar gyvoji mumija paskambindavo kiekvieną dieną, leisdama žinoti, jog vis dar nemirė.
Būdamas karste vienuolis sėdėdavo lotoso poza ir medituodavo iki pat mirties. Kai galiausiai iš karsto vidaus niekas varpeliu nebepaskambindavo, kiti vienuoliai pašalindavo oro vamzdelį ir galutinai užsandarindavo karstą, kurį palikdavo dar 1000 paskutinių ritualo dienų.
2016-09-09 09:16
'Lady, lady, lady, lady, don't walk this lonely avenue'
"mes neturim tokių gražių kalnų/ mūsų debesys gimsta ant žemės/ (...) ir kai debesys susirenka danguj/ jie yra tie mūsų kalnai"
'Jį atliekant scenoje iš abiejų pusių stovėjo du Disklavier fortepijonai, o viduryje – didžiulis kompiuteris ir klavišinis sintezatorius, transliuojantis garsus į abu Disklavier instrumentus. Kūrinio pradžioje kompiuterio ekrane pasirodo du kompiuterio programa generuotos muzikos taktai. Pianistas juos pagroja, o kompiuteris tuo tarpu natomis užrašo, ką girdi ir pateikia atlikėjui, kuris ir vėl turi tai sugroti. Šis procesas – begalinis. Kadangi žmogus – ne kompiuteris, tai kiekvienas perskaitymas iš lapo nėra šimtu procentų tikslus, o tai reiškia, jog kiekvienos frazės pakartojimas vis labiau nutolsta nuo savo pirminės versijos.'
'Jau kūrinių pavadinimai žadino aliuzijas į sapnų pasaulį, kurio magiška atmosfera buvo kuriama elektronikos pagalba – „Écho“, „Nuits, adieux“ ir „Iš sapnų gramatikos“. „New York Times“ recenzentas Allanas Kozinnas K. Saariaho kūrybą pavadino „užburiančia, tarsi ne šio pasaulio muzika“ ir paminėjo, kad prieškoncertiniame pokalbyje pati kompozitorė, kalbėdama apie tekstų naudojimą savo muzikoje, įvardijo skirtumą tarp budrumo ir sapno būsenos. Saariaho žodžiais, kai esame budrūs, kalbame sakiniais, sekvenciškai ir logiškai judančiais laike, tačiau sapnuojant kalba gali būti ir kelių išmatavimų, kur susipina praeitis, dabartis ir ateitis ir nebelieka iš pažiūros akivaizdžių loginių sąsajų. Iš tiesų, visas koncertas buvo tarsi spalvotas sapnas, nepastebimai pereinantis iš vienos miego fazės į kitą, iš vieno spalvoto pasaulio į kitą, tačiau visgi sapnuojamas to paties žmogaus. Nepaprastai subtilūs vokaliniai efektai – šnabždėjimas, kvėpavimas, glissando – organiškai integruojami su elektronika, dažnai vos pastebimai transformuojant balsų tembrus ar paspalvinant juos įvairaus ilgio reverberacija, ir amorfiškos vizualizacijos, gyvai kuriamos koncerto metu, panaudojant scenoje esančių atlikėjų veidus ir judesius, filmuojamus 2–3 videokameromis, padėjo sukurti tą siurrealistinę sapno atmosferą.'