|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
Blogas komentaras Rodyti?
2016-09-08 16:13
kai ima tolti ir garsas, girdi duslius dunkstelėjimus, susilietimus prieš išsiskiriant
Blogas komentaras Rodyti?
2016-09-08 14:49
Ką tik nubildėjo traukinys, sulindo į tamsą,
O garsas liko Blogas komentaras Rodyti?
2016-09-08 09:46
'Mielas keleivi, sustok prie šitų liūdnųjų griuvėsių!
Vos prieš keletą metų ties pirkiom čia sodai žydėjo, Ir kaimelis nuo miško tęsės link marių pakrantės. Šiandien tačiau ką matai? Vien vėjo nešiojamą smėlį.' 'Užliūliuota minimalistinių repetityvinių motyvų, prisiminiau Johno Cage’o žodžius: „Jei kažkas nusibosta po dviejų minučių, bandyk tą patį pakartoti keturias minutes. Jei vis dar nuobodu – tada aštuonias. Po to šešiolika. Po to trisdešimt dvi. Galiausiai atrasi, jog tai visai nenuobodu.“ 'Mane domina skirtingų instrumentų tembras. Esu iš tų, kurie galėtų valandų valandas klausytis monotoniškos rankų darbo vienastygių instrumentų išgaunamos melodijos, ir mėgautis tuo, kad dėl instrumento netobulumo melodija nesuskambės du kartus vienodai. Kurdama dažnai naudoju gana paprastą garsinę medžiagą (kalbu apie harmoniją), bet periodiškai keičiu garso išgavimo būdus (t.y. keičiu garso tembrą).' 'Man labai patiko mintys apie perteklių. Pavyzdžiui, mano grotuve – vienas garsas. Keičiu jo dažnius, bet jo pakanka.' 'Kūrinio „Le temps scintille“ tekstą sudariau iš Paulo Valéry „Kapinės prie jūros“ ir E. M. Rilke‘s „Duino elegijų“ eilėraščių fragmentų: iš beveik paskirų žodžių, tarytum tekstas būtų gyvas organizmas ir kai kurie jo žodžiai išnirtų iš muzikos lyg iš vandens, o kiti liktų skendėti po ta substancija... Šiuos du poezijos kūrinius jungia panaši tema, o drauge sueinantys jų fragmentai sukuria polifoniją.' 'Savo muziką pavadinčiau mikrosonoristine. Didelį dėmesį skiriu tam, kad kiekvienas garsas turi savo tembrinius atspalvius, kuriuos įmanoma kontroliuoti tam tikrais štrichais arba atlikimo būdais. Tie mikrostruktūriniai sluoksniai sudaro didesnius sluoksnius, formuodami muzikos audinį, tvarkomą pagal tam tikrą vidinės erdvės perspektyvą. Kūrinių dalis paprastai formuoju iš vadinamosios „harmoninės matricos“: tai yra tam tikrų pastoviai išlaikomų garsų aukščių. Tai, kas apskritai muzikoje yra neįprasta: viena harmonija sudaro visą muzikos kūrinio dalį, joje manipuliuojama to paties aukščio garsais. Supaprastintai sakant, jei fortepijonu paskambintume vieną akordą, tai man tas akordas atstotų vienos muzikinės dalies pagrindą. Taip pasiekiu, kad išlaikoma tam tikra būsena, kurioje šis tas keičiasi, bet bendra atmosfera nekinta. Tai man labai svarbu: kūrinys kaip būsena, nuotaika, atmosfera. Panašu į eilėraštį, kuriame dažniausiai dominuoja tam tikra „išankstinė nuostata“. Siužetas ar tekstas tėra eiliškumas, išdėstymas tos nuotaikos, kurią tu jau iš anksto žinai, ir kuri yra svarbiausia.' 'Tai, pasak Tavęs, sykį atlikta muzika lieka „tvyroti ore“? Kaip Rytų pasakose, kur vėjas nuneša žodžius toli toli, ir kaip tik tam, kam reikia?' '„Nakties balsuose" yra tokia kulminacija, kuri pereina į klyksmą ir staiga nutrūksta. Tada reikia vėl pradėti dainuoti, o iš kur toną gauti?' Du varpų balsai, Šneką saulėlydyje... Ak, vėsi kalba!" Yosa Buson 'Dar dvi moterys, sutiktos ilgoje kelionėje ne vieną kartą vos neišvedė jo iš doros kelio. Tai tos pačios - 'Madame Butterfly, Madame Bovary...' mb „Man regis, jei jau ką darai rimtai, turi prisiimti atsakomybę. Ar gali įsivaizduoti, kiek sielų valandų tuo laiku [koncerto metu] sutelkta salėje? Tai juk valandos, kurias atimi iš jų gyvenimo. Laikai savo rankose šitiek žmonių gyvenimo valandų, ir ką su jomis darysi?" 'Kelis mėnesius esu dirbęs prie savo kūrinio „Talita Cumi“, kuriame buvo žaidžiama elektroninio balso niuansais, panaudojant mikrotranspozicijas ir padalijant pustonį į dvidešimt dalių (ir visą tai derinant su „gyvu“ balsu). Klausydamasis elektroninio balso per ausines, girdėjau labai ryškiai visus pustonio apimties melodijos vingius. Po to savaitę ar dvi nesiklausiau ir vėl iš naujo užsidėjau ausines. Patyriau visai kitą įspūdį – skambėjo tarsi vienos natos muzika. Vadinasi, jei žmogus yra labai įsigilinęs ir stengiasi įsiskverbti į mikroniuansus, jis gali juos išgirsti. Žmonės, išklausę visą „Talita cumi“, trunkantį apie valandą, yra sakę, kad tai tarsi stovintis laikas, bet kintantis viduje. Vadinasi, toks principas pasiteisina.' „kai būsi vasarą prie jūros, paimk saują smėlio ir pasižiūrėk, kaip įdomiai išdėliotos smiltelės - tamsios, šviesios, skaidrios, matinės... Galima dešimt minučių žiūrėti ir patirti tam tikrą satisfakciją, kaip ir klausantis tavo kūrinio" per visą dieną ir naktį man tepatiko 'Nežinomybė amžinybė, net tūkstantmečiai gal...;D' Blogas komentaras Rodyti?
2016-09-08 01:42
kažkada per tv
kiek lėkštokai ir vienodai skamba nors maloniai Blogas komentaras Rodyti?
2016-09-07 09:52
'keith jarrett (solo) įvairiuose miestuose'
tarkim tokyo 1972 08 02 molde 1972 09 17 Stockholm 1973 freiburg 1973 03 19 Bern 1973 03 20 lausanne 1973 07 12 bremen 1973 07 13 pori 1974 07 15 Pescara 1974 10 16 Washington 1975 01 21 Freiburg 1975 01 24 Köln 1975 02 02 bremen 1975 02 05 paris 1975 02 20 olympia 1976 02 14 michigan 1976 03 26 new york 1976 11 05 kyoto 1976 11 08 osaka 1976 11 12 nagoya 1976 11 14 tokyo 1976 11 18 sapporo 1977 08 26 vermont 1978 12 12 tokyo 1981 03 28 Bregenz 1981 06 02 munich 1981 06 04 nogent sur marne 1981 06 10 Lille 1982 05 23 Los Angeles 1982 10 23 hamburg 1982 11 06 Manchester 1982 12 06 minneapolis 1983 07 08 Nimes 1984 Tokyo 1986 10 20 sendai 1987 04 14 tokyo 1988 10 17 Paris 1988 10 24 Madrid 1991 02 17 new york 1991 07 11 london 1991 07 13 Vienna 1992 10 19 Cologne 1992 10 23 Munich 1993 11 05 rome 1995 02 13 La Scala 1999 09 27 Tokyo 2002 10 30 Tokyo 2002 10 31 Tokyo 2005 09 26 The Carnegie Hall 2005 10 17 Osaka 2005 10 20 Tokyo 2006 09 09 new york 2008 11 26 paris 2008 12 01 london 2008 05 14 yokohama 2010 03 15 Los Angeles 2010 03 19 san francisco 2011 04 09 rio de janeiro 2012 04 01 berkeley 2012 05 06 Tokyo 2012 05 11 Tokyo 2012 06 20 Antibes 2014 05 09 tokyo Blogas komentaras Rodyti?
2016-09-06 09:04
'Pastarosiomis dienomis įstrigo Paulo Klee žodžiai, cituojami Merleau-Ponty: „Aš esu neapčiuopiamas imanencijoje..."'
Isao Tomita - Clair de Lune - Debussy (Миг-21 , Су-7) Blogas komentaras Rodyti?
2016-09-05 09:38
'„Totali būtis“ ('présence totale', Jankelevitch) ir diferencijuota vienovė Debussy muzikiniuose naratyvuose turi daugybę sąlyčio taškų su aptartų filosofų koncepcijomis, tokiomis kaip 'basho', „absoliučiai ambivalentiška vienovė“ (zettai mujunteki jiko dōitsu), „trečioji sritis“ (le troisiéme terme) ar 'Ereignis'. Ir tokia muzikos naratyvinė organizacija skiriasi nuo įprastinių Vakarų Naujųjų Amžių sintagmų, kurioms būdinga „buvimo“ (être) ir „darymo“ (faire) modalumų dialektika.'
'Buvo labai įdomu stebėti Boulezą repetuojant ...explosante-fixe.... Kaip, Jūsų manymu, šis kūrinys skambėtų diriguojant Susannai Mälkki? Labai skirtingai. Susanna – itin jautri muzikė, aš ją labai gerbiu. Tačiau pamenu Bernsteino žodžius: „norėdamas pilnai išreikšti muziką, diriguodamas turiu jausti, tartum ją tuo metu kurčiau“. Boulezas šį kūrinį pats sukūrė: jis tiksliai žino, ko norįs, ką įsivaizdavo dar prieš jį parašydamas. Tuo tarpu Susanna ar bet kuris kitas dirigentas, žiūrėdami į partitūrą, stengiasi tuos norus įspėti ir išgauti. ...explosante- fixe... sudėtingas tuo, kad klausytojai girdi ne vien dirigento darbo rezultatą, bet jo derinį su elektronika – tai vienas iš tų atvejų, kai dirigentas pilnai nekontroliuoja proceso. Įdomu tai, kad Boulezas, netgi puikiai visa tai žinodamas, begalę kartų eksperimentavęs, kaskart ateina į salę pasiklausyti, kaip skamba vien tik trys fleitos su elektronika. Tai leidžia jam perprasti klausytojų girdimą garsinę realybę, kuri savo ruožtu suponuoja tai, kaip jis diriguos tą kūrinį – koks bus balansas tarp padalų, tempai, registrai, dinamika, visas tas gaubiantis skirtingų greičių kontrapunktas... Neskiriant tam pakankamai dėmesio, viskas skambės kaip vientisa garsų masė. Jei šįvakar Susanna dėl kokių nors priežasčių būtų nusprendusi pati diriguoti Boulezą, ji neabejotinai pasižymi tam reikiama technika ir klausytojai tikrai nieko nepastebėtų. Tačiau mes, muzikai, visuomet pajusime tą subtilų skirtumą.' 'J. K.: Grįžkime prie šiuolaikinės (klasikinės) muzikos, kurią Jūs studijavote, kuri buvo Jūsų veiklos šaltinis. Tuo metu ja itin domėjotės ir turėjote didelę kompetenciją. Ar šiandien dar Jums rūpi tai, ką rašo kompozitoriai, kaip sukasi šiuolaikinės muzikos pasaulis? T. Ž.: Dabar man tai nebeįdomu. Man atrodo, kad tame yra per daug intelekto ir per maža tikrumo. Jeigu dirbčiau kaip muzikologas, profesiniu požiūriu man, turbūt, vis dar būtų įdomu. Tačiau atmetęs išsilavinimą supratau, kad man kaip žmogui tai tapo visiškai nebeįdomu. J. K.: Tad kas tuomet muzikoje Jums įdomu? Kas lieka muzikoje, jei atmetame jos intelektualiąją dimensiją? T. Ž.: Manau, kad muzika, kaip saulė, ruduo, lietus ar vėjas, neturi jokios kitos paskirties. Ji viena iš spalvų, praturtinančių mūsų gyvenimą. Jokios kitokios prasmės jai nesuteikčiau. Bet tai yra gana daug. Gyvenimas susideda iš spalvų ir atspalvių, kurias gauname per patirtis. Žmonės skirtingi ir jų patirtys skiriasi. Yra žmonių, kuriems nereikia muzikos ar kitų menų, bet reikia gamtos, lietaus. Tai irgi gyvenimo spalvos. Tikros.' kamanė ir žiedai vazoje Blogas komentaras Rodyti?
2016-09-04 08:55
'Kosminė muzika kaip humanistinio dvasinio universalizmo išraiška buvo Vytauto Bacevičiaus kūrybos tikslas. „Tai nėra nauja idėja: ją plėtojo jau Skriabinas, Jolivet, Bartókas ir Varèse’as.“ Bacevičius pabrėžė meninius ir etinius tokios muzikos privalumus: „čia susiduriame su nauja logika, nauja estetika, nauja psichologija, nauja komponavimo disciplina ir net nauju humanizmu.“ Kartu pabrėžė: „Naudoju grafines schemas, kurios suteikia man simbolius kosminės muzikos kūrimui, tačiau ieškau jos ne išoriniame universume, bet savojoje visatoje – joje matau kelią į aukščiausią tobulumą, aukščiausią Išminties Šviesą ir dvasinę ekspresiją.“ Tvirtino, kad tik meditacijos ir atsiribojimo nuo išorinio pasaulio („susikoncentravimo savyje“) kelyje galima pasiekti aukštesnio sąmoningumo („virš-sąmoningumo“) būvį, pasąmonei veikiant kūrybos procese. Būdamas absoliutinės muzikos (garsų judėjimo pripildytų formų) išpažinėjas, savo estetine nuostata ir kūriniais Bacevičius atstovauja simbolistinio abstrakcionizmo srovę. Jo nuomone, kiekvieno muzikos kūrinio forma turi būti individuali („kiekvienas kūrinys turi būti skirtingos formos“), jo garsų tėkmė – atonali (asistemiškumo arba pliuralizmo prasme: „yra tik vienas kelias į ateitį: begalinis ir įstabus atonalios muzikos okeanas“) bei pasižyminti užaštrinta ekspresija, akcentuojant dvasines muzikos vertybes („garsai privalo turėti dvasinius pradmenis“). Kompozitorius interpretavo savo kūrinius kaip abstrakčius „žodžius“ – taip yra pavadinęs septynerias savo kompozicijas. Savo laiškuose jis aiškina: „Kaip absoliutinės muzikos kompozitorius, negaliu naudoti jokių pavadinimų... Galiu naudoti vien savo „žodžius“, kiekvienas „žodis“ yra skirtingos formos!“. Kompozitoriui buvo artimas absoliutinės muzikos kaip ypatingos garsų kalbos, kalbos virš kalbos suvokimas. Ši meta-kalba yra paremta abstrakčiomis sąvokomis, „žodžio“ išraiška įgyja prasmę, atitinkančią antikinę logoso sampratą. Kosminėje Bacevičiaus muzikoje, kurios idėjos užgimė jau „lietuviškoje“ modernistinėje kūrybos fazėje, o išsiplėtojo 'in extenso' vėlyvojoje kūryboje emigravus į JAV, susiformavo [ypatinga] kompozitoriaus struktūros ekspresija. Tokios ekspresijos pavyzdžiu gali būti kūrinys 'Poème cosmique fortepijonui op. 65' (1959).'
'Pagaliau paminėta ir Bergerio pavardė. Jo tekstas yra 'sui generis' ypatingas ir išskirtinis. Tai plati filosofinė esė, kelianti klausimą apie šiandieninę „Chopino problemos“ esmę. Bergeris mini „kertinį mūsų laikų fenomeną – pažinimo paradigmos pokytį“: nuo klasikinio karteziškojo 'Cogito, ergo sum' į antikarteziškąjį Paulio Ricoeuro 'Sum, ergo cogito'. Šioje perspektyvoje grožis yra minėtoji „jusliškai suvokiama tiesa (neretai atsidurianti anapus „gražumo“ sferos)“. Ir tuomet „ne visas Chopinas telpa gražių ('de facto' – gražių) dalykų estetikoje. Dalis jo palikimo – tai baisi, gąsdinanti muzika, sujudinanti sielos gelmes, pažadinanti atgarsius tūnančio mūmyse pirmykščio žmogaus, prislopinto ne tik „civilizacijos barbariškumo“, bet ir humanistinės (antropocentrinės) kultūros“. „Nauja paradigma – tai universalistinė paradigma: ji sureliatyvina, panaikina antropocentrizmo, humanizmo, individualizmo, egocentrizmo ir kitas iliuzijas.“ Toliau Bergeris analizuoja Chopino palikimą, remdamasis „naujosios paradigmos“ sąvoka, ir prieina prie išvados, kad šiuolaikiniame pasaulyje Chopinui nebūtų lengva. „Mat Chopinas buvo disidentas. Šiandien atsidurtų opozicijoje oficialiai mega srovei, transformuojančiai žmogų kaip 'homo creativus' į vartotoją, meną – į 'entertainment'. Šių dienų salonuose jis būtų 'salonunfähig'“ (nepritaikomas salone).' |
  |
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |