'Filmo veiksmas vyksta
tarsi bandymas pakartoti Nietzsche‘s kelią. Kamera
fiksuoja Turino geležinkelio stoties vaizdus, atvykėlį
su lagaminu, einantį bėgiais. Žiūrovas supranta,
kad čia Nietzsche. Toliau vaizdai blaškomi taip,
kaip kartais jie galėtų blaškytis vaizdai pamatyti
Nietzsche‘s akimis. Jie juda panašiai kaip kad būna
nejučia pasisukus į šoną ar užvertus galvą į viršų.
Kamera seka toliau į gatvę, kur Nietzche gyveno,
viešbučio numerį. Matome rašantį Nietzsche‘ę.
Nietzsche‘ė rašo paskutiniuosius savo knygos 'Ecce
hommo' puslapius. Girdime užkadrinį balsą kaip
paties Nietzsche‘s tekstą portugalų kalba. Filmo
pabaigoje režisierius panaudoja 'fake' efektą:
dirbtinai įtraukia kelias jau sergančio filosofo nuotraukas
tam, kad sukurtų tarsi dokumentinius kadrus apie
pamišusį Nietzsche‘ę. Nepaisant pakankamai
pagarbaus filosofo asmeniui filmo siužeto, lieka ne visai
skaidrūs šio sumanymo kontūrai. Ar nėra šis detalus
sekimas beprotybėn artėjančio filosofo pėdsakais
dar viena jau ne erotinė, o egzistencinė perversija?'
'Cavellas kalba apie vidinį žmogiškųjų
būtybių pažeidžiamumą (the inherent vulnerability),
jų atvirumą tragedijai (Cavell, 2005, 171). Filmai, jo
manymu, parodo, kaip viskas nutinka, arba nutinka
nutikti (happen to happen), arba nutinka tiesiog čia
ir dabar (Cavell, 2005, 176). Todėl kiekvienas rimtas
kino filmas kaip ir kiekvienas meno kūrinys kažkuo
primena žmogaus asmenį: jame yra kažkas, kas
priešinasi (resists) interpretacijai. Filmas siekia būti
tiesiog pamatytas toks, koks yra. Todėl nepaprastai
sunku pereiti nuo filmo peržiūros prie jo interpretacijos:
deskripcijos ir analizės'
'Cavellas savo kino filosofijos edukacinei
metodologijai pagrįsti pasitelkia
minties išraiškos kalboje arba tyloje dichotomiją. Jis
čia artimas Ludwigui Wittgensteinui, sakiusiam, kad
„iš tikrųjų esama kažkas neišreiškiama. Tai rodo save,
tai yra mistiška“. Tai supratus Wittgensteinas skatino
atpažinti galiausiai savo sakinius kaip beprasmius,
„kai jais, ant jų, per juos žengia. (Jis turi, taip sakant,
numesti šalin kopėčias po to, kai jomis užlipo)“.
Įveikęs sakinius pamatys pasaulį
teisingai. „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia
tylėti“, apibendrina mintį Wittgensteinas fraze, kuri
jau tapo klasikine (Vitgenšteinas, 1995, 112).'
'Filmai neiššaukia
aiškių minčių, kaip tik atvirkščiai – jie pažadina ta
dviprasmybę ir neaiškius jausmus, kuriuos nešiojame
savyje ir priverčia atkreipti dėmesį į jų murmėjimą
(murmurings), juos įžodinti ir kartu suvokti šio
įžodinimo laikinumą. Mes kartais vulgariai traktuojame
savo pačių patyrimą ir bijome išreikšti save, todėl
tiksliausia metodologinė nuostata siekiant
filosofiškai priartėti prie konkretaus filmo būtų tokia: „venk
įgarsinti mintį laukdamas jos pačios balso“ (avoid
voicing a thought awaiting its voice) (Cavell, 2005,
192).'
'fenomenologija, ir naujoji kritika, ir formalizmas, ir struktūralizmas, ir hermeneutika, ir semiotika, ir naratologija, ir feministinė literatūros kritika, ir psichoanalizė, ir postfeminizmas, ir dekonstrukcija... Ir netgi marksizmas, ir naujasis istorizmas, postkolonijinė kritika, intertekstualumas bei komparatyvizmas'
'Deleuze'as ieškojo
naujų filosofinio mąstymo galimybių. Viena jų -
nauja pasiūlyta laiko ir erdvės parametrais apibrėž-
ta idėjos esmės apmąstymo trajektorija. Apmąstant
idėjos esmę klausimą 'Kas tai yra?' Deleuze'as pasiūlė pakeisti klausimais 'Kas? Kiek daug? Kaip? Kur?
Kada?'. Tokį posūkį jis pats pavadino erdvės ir laiko
dinamizmą akcentuojančiu metodu. Šie klausimai,
Deleuze'o manymu, sukuria atskiras erdves ir laikus, leidžia logiškai artikuliuoti sąvokas, išskiria
kokybinius ir kiekybinius aspektus, apibrėžia subjektą per jo "embrioninę" stadiją, išreiškia idėjas ir
sukuria specialų teatrą. Šis dramatizavimo metodas leidžia idėjai per įsikūnijimą, diferencijuoti pačiai save. Ir būtent šioje vietoje, norėdamas paryškinti ir užakcentuoti, ką jis konkrečiai turįs galvoje,
Deleuze'as staiga sako, kad tai, ką jis vadinąs drama, dalinai panašu į Kanto schemą. "Schema, pasak Kanto, yra iš tiesų apriorinis laiko ir erdvės nustatymas, atitinkantis sąvoką: trumpiausia schema
yra tiesios linijos drama (sapnas arba košmaras)"
'Filosofijoje, jo manymu, dar neįvyko panašios revoliucijos ar eksperimentai, kurie įvyko moksle, tapyboje, skulptūroje,
muzikoje ar literatūroje. Literatūroje tokia revoliucija tapęs naujasis romanas (nouveau roman). Dailėje - Maxo Ernsto eksperimentai. Kino mene -
režisieriaus Jean-Luco Godardo filmai. Filosofija,
jo pastebėjimu, dar laukianti savojo Maxo Ernsto.
Filosofijai esą svarbu ieškoti naujų technikų ir naujų minties vaizdų. Filosofija kol kas nepajėgianti
pereiti į vizualumą. Deleuze'as pastebi atvirkštinį
judėjimą. Kino filmų režisierius Godardas transformuoja kino meną. Jo kūryba, sako Deleuze'as,
nesanti mąstymas apie kiną, ar mąstymo įvedimas į
kiną, o tiesiog pats kinematografinis mąstymas'
'Kas gali būti bendra
tarp Borgeso ir Kanto ? Jie pasirodo suartėja per
panašaus tipo labirinto įvaizdį. Kantas iš tiesų apie
pasaulį nemąstė kaip apie labirintą. Tą veikiau darė
Nietzsche. Tačiau šiame
tekste 'Apie keturias poetines formules reziumuojančias Kanto filosofiją' Deleuze'as Nietzsche's nebeįtraukia į žaidimą. Jis jo net nemini. Tikruoju naujojo tipo labirinto idėjos autoriumi jis paskelbia Kantą, nes būtent jis pakeitęs laiko ir judėjimo santykio
supratimą. Antikinėje kultūroje laikas buvo subordinuotas judėjimui. Laikas buvo judėjimo matas,
reiškiamas intervalu arba skaičiumi. Deleuze'as sako, kad Kantas 'Grynojo proto kritika' padaręs minties revoliuciją, nes atsiejo laiką nuo judėjimo ir pakeitė jų santykį. Laikas tampa judėjimo sąlyga. Jis
tampa nekintančia to, kas kinta, forma. Bet laikas
daugiau neapibrėžiamas seka, erdvė - simultaniškumu, o pastovumas - amžinybe. Kas šiame apvertime leidžia suartėti Kantui ir Borgesui? Deleuze'o
akimis žiūrint, jie abu pamatė, kad labirintas nebėra apskritimo ar spiralės formos. Labirintas - gija,
tiesi linija. Šis labirintas, kaip yra rašęs Borgesas,
yra 'sukomponuotas iš vienos tiesios linijos, kuri yra nedalijama ir nenutrūkstama'. Kintančiame pasaulyje kinta ir judėjimas. 'Mes judame iš vieno labirinto į kitą', sako Deleuze'as. Persipinančių, bet nesintezuojamų linijų įvaizdis artimas pačiam Deleuze'o mąstymui.'
'Laiko bei judėjimo santykio pakeitime Kanto veikale 'Grynojo proto kritika' Deleuze'as įžvelgia dar
vieną revoliucinį minties aspektą. Jį reziumuoja pasitelkdamas poeto Rimbaud garsiąją formulę 'Aš
esu kitas'. Kantas pasirodo atskyręs pasyvų ir receptyvų kintantį laike ego nuo veikliojo Aš, kuris
sintezuoja laiką ir visa, kas jame įvyksta, kuris kiekvienu momentu atskiria praeitį, dabartį ir ateitį. Aš
ir ego tampa atskirtos laiko linija. Jie susisieja tik
esant fundamentaliai jų skirtingumo sąlygai. Deleuze'as šiame Kanto išskirime įžvelgia vieną paradoksą : negaliu savęs mąstyti kaip aktyvaus ir unikalaus
subjekto, bet tik kaip pasyvų ego, kuris reprezentuoja pats sau savo minties aktyvumą. Aš esu atskirtas nuo savęs laiko forma. Laikas įeinąs į subjektą
tam kad atskirtų jo Aš ir ego. Laikas - tai forma, per
kurią Aš paveikia ego, t.y. sąmonė paveikia pati save. Laikas ir erdvė tampa interiorizuoti, bet padalina subjektą į dvi dalis. Kadangi laikas neturi pabaigos, šios dalys niekada negali susieiti. "Galvos svaigimas ir vibracija, štai kas sudaro laiką", reziumuoja Deleuze'as'
sapnavau m..b
buvo šalia
lyg ir nei nusirengė nei nurengiau
o buvo tarsi nuoga
tik oda ne visai oda
nelygi iš atraižų susiūta
ir ne subtili bet išpildyta
teliečiau krūtis
nejutau jų medžiagiškumo
stebino savo monumentalumu
tik spenelių nepamenu
o ir kas toliau