Įdomu:)... Yra įvairių užvedančių pratimų, kai esi "priverstas", nes - grupėje, jei dirbi. Šiaip tai yra niekai, tikslai - terapiniai. O šiaip niekada nežinau, kada ateis kūrinys. Tdl - jokios rutinos. Rašyti pradedu galvoje, o kai "jau jau" sėdu prie kompo. Rašau 3, kartais 4 val. Karais 1/2 val. Procese laikas dingsta, ir - nei vieno išorinio ryšio su žmonėmis:) Vidinis - milžiniškas, už mane stipresnis, vos vos suvaldomas. Manau, jog tai nėra kūryba. Kažkas kita lyg...
Kaip galima rašyti be taip vadinamojo "įkvėpimo", o jep, kai susideda galvoje kažkas, ką nori kitiems pasakyti, meti rūkyti ir staigiai bėgi užsirašinėti, o kiek yra pražuvusių :( nebūtinai gerų, bet vis tiek gaila.
Paprastai mūzos prišaukiamos tokiu būdu: vaizduotę intriguojantis sumanymas, detaliai sudėliota pabaiga, darbas su archyvine medžiaga (konkurso atveju - susitikimai su Debiosų vaikų namų auklėtiniais, auklėtojų šeimos nariais, kitais atvejais, sakykime, archyvinės bylos arba gilinimasis į istorinius faktus ir pan.). O po to kaip Dievas duos, kadangi rašyti absoliučiai nemoku.:)
Man labai patiko metodas matytas kažkur jutiūbės platumose (bet taip jo ir neišbandžiau, tik penkias minutes norėjau būt tokiu žmogumi, kuris naudojasi tokiais metodais):
jame žmogus turi daug sentimentalių (jam) fotografijų. Ir kai nori kažką perteikti, išrenka iš viso albumo derančias jo norimai temai fotografijas ir dėlioja jas į paveikslėlių-pasakojimą, vėliau pagal jį rašo.
Bet šitai turbūt tetinka, kai nori išlaikyti vientisą stilių (nes esi uždarytas paveikslėlių baigtinėj aibėj).
Dar kartais muzikos klausau ir dar ką nors naršau tuo pat metu. Darau rašymo pauzes. Pagooglinu ko nors apie temą ir tuos žodžius, kuriuos prisirašiau..
Jeigu man reikia ką nors parašyti, tuomet pradedu iš toli. Susitvarkau darbo vietą. Ant lapelių arba notepade prirašau raktinių žodžių, kokie tik šauna į galvą. Tarkim Rodakinos nektarinai: rod, kinas, nektaras, tara, persikai, akina. Tada pasidarau kavos (jeigu pirma dienos pusė) arba arbatos (jeigu tai vakaras) ir bandau rašyti. Rašau kartais notepade. Kai jau verta perkelti, tada persimetu į Wordą. Jeigu rašau rašykams ne prozą, tada tiesiai į Rašyk langelį, prieš tai nebent pabraižius gaires sau kažkokias ir tada kur srovė nuneša. O prozą tai tik worde ir būtinai bent porą dienų.
Romano sukūrimas ir man nėra gyvenimo tikslas. Šia prasme mes čia beveik visi vienodi ir esame panašūs į darželinukus, kurie diskutuoja apie seksą. Tie, kas bandė, žiūri labai atlaidžiai. Mes iš esmės dar tik sapnuojame šlapius sapnus.
Programavimas taip pat yra puiki metafora. Aš irgi programuodamas gaištu laiką su sintakse, bet anaiptol ne dėl įkvėpimo stokos. Daugiau klaidų darau, kai esu labiau pavargęs. Tad teisingai sustatytas ritmas man padeda...
Mes žodį rutina suvokiame šiek tiek rusiškai, su tarybinio žmogaus akcentu (dirbti nebūtina, ištrūkti neįmanoma).
O juk routine tai tiesiog regular procedure. Klaidų prasme programuoju daug geriau, kai išsimiegu.
Ir dar apie įkvėpimą programuojant. Jis beveik visada susijęs su tuo, ar aš gerai suprantu, ko nori klientas. Problema yra ta, kad dažniausiai to nesupranta ir pats klientas. Net jei ir kalba priešingai.
Va kai atspėji šitą dalyką – tuomet jau duomenų bazių struktūros pačios gula į schemas, o skriptai šoka aplink jas beveik be mano įsikišimo.
Kai tokioje šviesoje galvoju apie įkvėpimą, tai jis man labiau panašus ne į kokią nors marso šviesą, o į turėjimą ir norą kai ką pasakyti.
Tad mūsų požiūriai skiriasi tik vienu mažyčiu niuansu. Pritariu Aurimui, kad norėdamas suprasti, ką nori pasakyti, kartais turi tiesiog imti kalbėti.
Regis atstovauju anarchistus.:] Romano sukūrimas man nėra gyvenimo tikslas. Teisingai sakoma, kad prastas karys, kuris nenori tapti generolu. Tačiau gyvenime turiu kitų tikslų, kurie mano hierarchijoje yra aukščiau. Parašysiu romaną ar kūrinį, kurį po daugybės metų rakinės mokiniai - ok. Neparašysiu - bent būsiu smagiai praleidęs laiką. Vienas žmogus turėjo labai gerą palyginimą su maistu: karbonadai labai skanūs, bet jei valgytum juos kasdien greitai negalėtum į juos žiūrėti. Aš mėgstu fotografuoti, tačiau tikrai nesiruošiu kelti sau tikslo per dieną išpleškinti dvidešimt kadrų, nes tokia fotografijos disciplina. Gal aš paimsiu fotoaparatą kartą per mėnesį, tačiau nufotografuosiu kažką gražaus, kas man tikrai sukels džiaugsmą. Disciplina ir rutina panašiai skamba ne be reikalo.;]
Beje, normalus, kad ir kaip rizikingai atrodytų, cirko numeris yra labai gražiai apskaičiuotas, o tai yra elementarus rutini... eee... disciplinuotas veiksmas. Bet štai to numerio sugalvojimas yra iš tos įkvėpimų operos.
Amigo, taip, aš nesudėlioju kablelių. Ir man tai tikrai reikia sužiūrėti. Programuodamas irgi dažniausiai matau klaidą "Syntax error". Kartais reikia pašalinti pasikartojimus, pakoreguoti įvardžius, sužiūrėti kitas smulkmenas. Na, bet tikriausiai tai irgi dėl disciplinos stygiaus, ane, Omnia?:]