Rašyk
Eilės (75592)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10655)
Vaikams (2555)
Slam (50)
English (1165)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Rašymo disciplina Jau kurį laiką galvoju pradėti šią temą, nes labai smalsu, ar rašote tik tada, kai "pagauna įkvėpimas", ar turite nusistovėjusią dienotvarkę, kurioje yra skirta laiko ir šiam užsiėmimui. ...
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-10 13:51
lc
lc
Rašymas kaip meilė.

Jeigu rašai "iš meilės", nereikia disciplinos, nes niekas aplink tuo laikotarpiu nerūpi. Išlieji tai, kas viduje, tai kuo nori pasidalinti su kažkuo.

Jeigu rašai dėl rašymo, dėl pinigų, tuščių ambicijų, dėl praloštų lažybų ir panašiai, disciplina reikalinga.

I think so.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-10 12:03
Le Hawk
Va man įdomus toks dalykas: daug kas mini tokį disciplinuotą dalyką, kaip savo parašyto teksto redagavimas. Nelabai suprantu, kam šito reikia? Nejaugi didžioji dalis rašykų nerašo iš karto su visais taškais ir kableliais? Aš tai aišku visada pabaigoje perskaitau tai, ką parašiau, bet redaguoti ten nelabai ką reikia. Viena kita raidė praleista ar sumaišyta per skubėjimą, ir tiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-10 05:45
omnia
O gal čia tiktų tokia analogija: jei tau norisi atlikti rizikingą bet genialų cirko numerį, tu gali laukti įkvėpimo (numeris tik labiau gniauž kvapą).

Bet jei tavo tikslas – nubėgti distanciją (parašyti romaną), daug geriau laikytis protingo ritmo, užuot laukus įkvėpimo, o tuomet spurtavus...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-10 02:08
St Sebastianas
Įkvėpimas yra tokia būsena, kai žmogaus naudingumo koeficientas padidėja n kartų. Vieną įrenginį disciplinuotai konstravau kiek daugiau nei savaitę ir jau buvau nusprendęs, kad tai galutinis rezultatas. Praėjus porai dienų užėjo braižybinis įkvėpimas ir viską perdariau nuo nulio per pusantros valandos. Dabartinis rezultatas yra pagaminamas dvigubai greičiau, o savikaina sumažėjo 2-3 kartus. Inžinerinių sprendimų privalumas: gali labai tiksliai įvertinti rezultato kokybę.:] Su kūryba panašiai. Kai užplaukia įkvėpimas parašomo teksto kokybė būna smarkiai aukštesnė nei tuomet kai sėdu ir tikiuosi, kad rašymo proceso metu mano smegenus nušvies apvaizda.

Jei gyvenčiau iš rašymo (ar planuočiau tai daryti) manau, kad ugdyčiausi discipliną. Tarkime pirmadienį nuo pietų rašau tekstą, antradienį dėlioju taškus, trečiadienį - kablelius, ketvirtadienį redaguoju, penktadienį trinu visą tą šlamštą lauk, šeštadienį skęstu kūrybinėje depresijoje, sekmadienį ilsiuosi. Vis dėl to disciplina man per daug siejasi su darbu, o rašymas man labiau pramoga.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-08 13:43
Galaxy
O man klaikiai trūksta disciplinos arba kaip sugebėjau  neparašyti nei sakino per laisvą savaitgalį... :/
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-07 22:33
Aurimaz
Kalbant konkrečiai apie įkvėpimą KŪRYBAI, tai šiuo atveju esu ne kartą patyręs, jog prisėdus rašyti net ir neturint jokio įkvėpimo, po kelių sakinių tas įkvėpimas paprastai atsiranda. Todėl vėlgi tektų pakartoti, jog taip - disciplina yra būtina. Įkvėpimas iš dalies yra psichologinis miražas. Būna, jog berašant užsikabini už sunkesnės vietos ir tarsi stabdžiai įsijungia - gali sukioti ratais aplink kompiuterį kelias dienas vien apie tai galvodamas ir įtikinėdamas save, jog nėr to įkvėpimo, taškas. Tačiau iš tiesų sunkesnė kūrinio vieta reiškia, jog teks labiau padirbėti, kad perliptum kliūtį. Taigi, su įkvėpimu mažai ką turi bendro.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-07 22:25
Aurimaz
Dienotvarkė ir disciplina yra nepaprastai būtinas dalykas. Nes įkvėpimas yra tokia žopa, kuri pasireiškia ne vien kūryboje ir gali dominuoti keliose srityse.
Pavyzdžiui, aš galiu dienų dienas praleisti skaitydamas knygas ir neparašydamas nė žodžio, kad ir kiek gerų idėjų sugalvočiau savo kūrybai. Turiu nenugalimą aistrą skaityti. Todėl taip, disciplina yra būtina norint efektyviai paskirstyti laiką tarp kelių skirtingų aistrų - rašymo, skaitymo, etc.

Aišku, jei žmogus turi tik vieną aistrą ir nesugeba surasti jai laiko, tai kokia ten aistra?.. Humoras ir tiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-07 13:33
Marquise
Įkeliu nuorodą į Omnia dienoraštį, kuriame jis dalinasi įspūdžiais iš audio pamokų kurso apie rašytojų ir scenaristų savidiscipliną
Paskaitų konspektas čia
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-02 22:38
St Sebastianas
Įkvėpimas reikalingas smegenims, disciplina - pirštams. Gali daryti ką nori, bet jei įkvėpimo sugebėsi sulipdyti kažką techniško, o ne kūrybiško. Tikrai norėčiau nuolat skirti kažkiek laiko kūriniams. Nebūtinai rašyti kažką naujo, kartais paprasčiausiai ištaisyti klaidas. Štai šitam reikia disciplinos. Tarkime, nuspręsčiau, kad 00:00 sėdu prie kūrinių ir jiems skiriu bent dvi valandas...:] 
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-01 23:18
Le Hawk
Vajus tikrai labai teisus. Man teko rašykuose matyti tekstų, kur akivaizdu, kad autorius rašė ne dėl to, kad jam tai įdomu, kad jis jaučiasi turintis ką pasakyti ir NORINTIS apie tai parašyti, o grynai parašyta tam, kad tik kažkas būtų parašyta. Tokie tekstai dažniausiai būna pilni dirbtinumo (jaučiasi, kad autorius nenuoširdus), pretenzingi, sunkiai skaitomi, daug labai protingų frazių, skambių (ir dažiausiai nuvalkiotų) žodžių, kurie (deja) kūrinio taip ir neišgelbėja.

Niekada nerašau tik tam, kad parašyčiau. Galiu nerašyti ištisus mėnesius, jeigu neturiu jokios aštrios temos, kuri mane "užkabliuotų", būtų įdomi, kuria NORĖČIAU pasidalinti su skaitytoju (ir nesvarbu, pritars jis man ar nepritars). Geriau rečiau, bet stipriau, negu dažnai, bet tik papersti į balą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-01 17:33
Vajus
Na, tada čia jau visai kiti dalykai. Tada žmogus tarsi perdegęs viduje. Tačiau tavo paminėtu atveju žmogų turėtų užvaldyti apatija beveik viskam, kam reikalinga šiek tiek valios ir pastangų, ne vien tik rašymui. Nes sutikime - rašymas gali teikti pasitenkinimą, tačiau jis vis tiek išlieka elementariu darbu, kurį reikia dirbti. Kur kas geriau linksmai leisti laiką :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-01 13:41
klimbingupthewalls
na ne visai. būna, kad viskas kabina, bet užvaldo apatija
būna, kad labai norisi rezultato, bet negali prisėsti ir susikaupti
disciplina juk neginčyja jūsų įkvėpimo ir mūzos
tiesiog tam tikru režimu gyvenant yra lengviau žmonėms, kurie pernelyg visko daug susiplanavę ir pasiekę kritinę ribą, kai belieka spoksot į tašką, nes visi terminai vidiniai ir išoriniai taip liepsnoja, kad belieka užpilti ir paskęst
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-02-01 12:22
Vajus
Nežinau, kaip kitiems, tačiau man taip vadinamam įkvėpimui yra būtini du dalykai. Pirma - pats kūrinys turi turėti kažkokio aktualumo ir būti įdomus man, kaip autoriui ir turėčiau tikėtis, kad ir nors daliai būsimų skaitytojų. Vadinasi, turiu sugalvoti tokią kūrinio idėją ar temą, kuri leistų tai įgyvendinti. Žinoma, būna ir tokių kūrinių, kuriuose autorius rašo lyg ir apie nieką ir jam tai labai gerai sekasi. Tačiau tokių kūrinių vis dėlto santykinai yra nedaug. Aš dažniausiai savo fantastinius kūrinius stengiuosi labai nenutolinti nuo šių dienų realybės, o kartais tam net panaudoju realius įvykius. Kiek tai padeda nežinau, tačiau man tai atrodo svarbu. Priešingybė tokiam scenarijui būtų toks scenarijus, kai autoriui yra primetama tema, kuri jam neatrodo aktuali, arba autorius susigalvoja bet kokią temą vien tik tam, kad ką nors parašytų. Tada niekada neužvaldys įkvėpimas.
Antra įkvėpimo dedamoji – žinojimas, ką konkrečiu momentu (kūrinio dalimi) turiu rašyti.
Niekada nesėdu rašyti, jei nesu pakankamai detaliai sugalvojęs kaip turėtų vystytis kūrinio veiksmas. O tas apgalvojimas dažniausiai vyksta savaime - dirbant kitus darbus, vaikštant ir pan. Kai atsisėdi rašyti dar neapgalvojęs ką rašysi – tuomet vėlgi gaunasi lyg savęs prievartavimas ir dažniausiai rezultatas nebūna teigiamas. Ir man jokia disciplina to pasiekti nepadeda. Todėl ir nesistengiu savęs kažkaip varžyti.
Jei man būtų taip, kad kelias dienas neturėčiau noro prisėsti prie kūrinio (jau pradėto rašyti) ar jis man nesirašytų, tai, manau, būtų vienintelė priežastis – pati kūrinio idėja nekabina net manęs, kaip autoriaus. Taip. Greičiausiai.  :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-31 23:08
Laukinė Obelis
O aš va netikiu, kad žmogui, norinčiam rašyti, turinčiam gerą sumanymą ir degančiam įkvėpimu, dar būtina galvoti apie discipliną. Manau, turint visus šiuos elementus, jau ir be disciplinos kūrinį jis parašys. Na, jei rašomas mokslinis darbas, studija ar straipsnis, tada disciplina, žinoma, aktualiau.

Kita vertus, disciplina yra gerai tam, kad kurdamas savęs visiškai nenukankintum. Pavyzdžiui, man be disciplinos ir nustatytų ribų gyvenimas taptų visišku chaosu. Jei neturėčiau jokių apribojimų, manau, paskęsčiau savo kūryboje ir manęs nebeliktų... Bet čia jau kita kalba...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-31 18:03
Marquise
Ačiū Klimb už rekomendaciją - jau susiradau tą knygą ;)

Kažkaip atrodo, kad sudariau įspūdį, jog siūlau rašyti per prievartą :) dievaži, taip tikrai nėra.

Bet gal trumpai surašysiu, kodėl mano nuomone ta rašymo disciplina vis dėlto reiklainga:
- vienu gyvenimo metu buvo labai palankios salygos, kai kasdien galėjau skirti laiko rašymui ir pastebėjau, kad po X laiko (man lengviau matuoti puslapiais, tai buvo apie 50 psl), atsiranda darbo ritmas, kai tu atsisėdi ir dirbi. T.y. rašai. Nebekliūna žodžiai, sakniai, praktiškai gali rašyti tokiu tempu, kokiu sugebi spausdinti. Plius atsiranda teksto vientisumas ir kokybė (sąlygiė, žinoma). Savaime suprantama su sąlyga, kad prieš tai buvo skirta laiko amąstyti pagrindinėms gairėms bei pasakojimo elementams.
- net ir neturint į nugarą šnopuojančios leidyklos, kaip pastebėjo Amigo Fuego, yra svarbus laikas, per kurį užbaigi darbą. Visų pirma dėl to, kad tik užbaigus atsiranda pasitenkinimas ir kyla savivertė (ar kažkas panašaus). Kitas, grynai techninis klausimas - kai rašai, įsigyveni į veiksmą ir veikėjus, o darant pertraukas, tai išsibarsto ir po didelių atsitraukimų daug ką reikia pergalvoti iš naujo (tiesiog energijos švaistymas).
- aš ne rašytoja, bet noriu tobulinti šiuos sugebėjimus, todėl rašymas kai pagauna įkvėpimas yra labai jau toks nepatikimas reikalas. Negali kažko išmokti, jei to niekada nedarai, o nedaryti yra daug lengviau, nei daryti, nes gyvenimas pilnas nuostabių dalykų ir jei tik šiek tiek nepaplanuoji, iškart atsiranda, kas tą laiką suvalgo ir jo paprasčiausiai nelieka.

Už tai ir galvoju, kaip čia išmintingai viską susidėlioti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-31 15:50
Dyk UMA
Man irgi kliūvo diskusijos pavadinimas, pamaniau, gal taip įvardijama, besimokant kokioje nors mokykloje.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-31 15:43
Le Hawk
Labai suabejočiau, ar rašantiems ką nors didesnės apimties (pvz. romaną, ar bet kokią kitokią knygą) visuomet būtina disciplina. Tai ko gero priklauso nuo to, kokią vietą rašymas užima žmogaus gyvenime: jeigu žmogus yra profesionalus rašytojas, valgo iš to duoną, tai jam ko gero reikia disciplinos, tam tikros darbotvarkės, kad užbaigtų knygą iki tam tikro laiko. Nežinau, kaip dirba leidyklos (gal turėję su jomis patirties paaiškintų plačiau), bet manyčiau, kad kai kurios iš jų irgi paspaudžia pabaigti iki tada ir tada - komercija, rinka, kas šiuo metu "ant bangos", pelnas ir t. t. Konkrečiai nežinau, tik spėju.

Bet jeigu žmogui rašymas yra tik hobis, jis turi gyvenime daug kitos veiklos, darbų, ir sugalvoja rašyti romaną - tokiu atveju žmogui nėra didelio skirtumo, kada jis savo tą romaną pabaigs: ar šiemet, ar kitais metais. Tokiu atveju, kam ta disciplina - žmogus rašo, kai turi laisvo laiko ir noro. Tik aišku, kažkoks išankstinis planas turi būti - kas po ko eis, nes rašant neplaningai ir po ilgesnės pertraukos pamiršus dalį to, kas rašyta seniau, knyga gali gautis su dideliais siužeto šuoliais :D Reiktų paskui daug ką taisyti ir t. t. Svarstau teoriškai, nes knygos dar nesu bandęs rašyti (nesijaučiu dar pakankamai pribrendęs tokiam darbui).
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-31 13:20
klimbingupthewalls
tokie klausimai tam tikru metu kilo ir labai produktyviam, iš rašymo pragyvenančiam Haruki Murakami ir į juos jis atsako knygoje
Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą

poetams ir esė rašytojams gal to ir nereikia, bet rašantiems romanus būtina disciplina. paskaityk ar perklausyk tą knygą, Marquise

tam tikru metu man ta knyga padėjo išlipti iš absoliučios apatijos
tai turbūt prasčiausias jo kūrinys, bet poveikis labai teigiamas
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-31 11:18
boreal
Paskutiniu metu ką nors rašyti galiu tik tada, kai važiuoju viešuoju transportu.
O kadangi turiu vestibiuliarinio aparato sutrikimų, daug parašyti neišeina :/
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-31 09:36
Le Hawk
Tai, ką aš rašau, yra ne tiek meninė kūryba, kiek publicistika socialinėmis, visuomenės temomis (todėl dedu į esė skiltį). Kartais parašau ir prozą, bet ji irgi būna daughiau ar mažiau susijusi su visuomenės ydų kritika. Tikrai nerašau prisiversdamas, kai neturiu ką pasakyti,nes žinau, kad nieko gero iš to neišeis, o "mūzomis" ar "įkvėpimu" tonelabai pavadinčiau, nes šie dalykai yra daugiau susiję su menine kūryba, o kaip jau minėjau, mano rašymas yra nelabai meninio - grožinio pobūdžio.

Dažniausiai būna taip: kokia nors tema mane domina ilgą laiką, skaitinėju apie mane dominantį dalyką, renku info grynai dėl savo malonumo, nes tai man tikrai suteikia daug "kaifo" (esu INTJ charakterio tipo, todėl nuolatinis skaitinėjimas ir domėjimasis globaliais dalykais man būdingas nuo vaikystės). Po truputį atsiranda pojūtis, kad turiu daug ką pasakyti šia man aštria tema, kad tai kam nors irgi gali pasirodyti domu, todėl reikėtų parašyti.

Kai jau ta mintis pribręsta ir esu garantuotas, kad straipsnis bus stiprus, išsamus, su daug info - turėdamas laisvo laiko, sėdu ir parašau. Visas savo esė parašiau gana greitai - per porą valandų. Buvo atvejų,kad pradedu vieną dieną, neturiu laiko, pabaigiu kitą dieną, bet taip būna retai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
1 2 3
[iš viso: 54]


 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą