Įkali ir atsidaro durelės. Svarbu ne įkalimas, o kad turi į ką atsidaryti. Tuom metu, kol geležys karštos, reikia visaip jas apdoroti, kad skambėtų po to kai užšals.
Jei nesuauga, lieka kėpsoti atminimui.
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-31 01:02
Yra terminas " nukankintas", apibūdinantis būtent tą situaciją, apie kurią kalbėjo Marguese.
Esu jau kartą sakiusi: mene klaidų nebūna, jas gali žinoti tik autorius, nes tik jis betarpiškai bendrauja su kūriniu, žino, įsivaizduoja, koks turi būti, kokia gaida privalo skambėti. Jeigu atsitinka taip: jauti, kad nesiseka, privalai palikti ir neprievartauti savęs. Pasitaiko, kad grįžti po kelių metų ir tęsi darbą toliau, jis atsigauna, įgyja kitų bruožų, nes pats, lyginant su ankstesniu periodu, esi pasikeitęs. Įkvėpimas gali ateiti per susikaupimą, kitam atvirkščiai per impulsą, griežtos taisyklės nėra. Prieš pradėdamas darbą, privalai turėti aiškią, išnešiotą viziją, begimdant ji šlifuojama, gludinama, juk pats jauti kada pavyks, o kada - ne. Jei tave " veža", neabejok, viskas bus - OK :) Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-31 00:27
Ir mąstau toliau:
O kas tas "nesinorėjimas"? Būna juk, kad esi išsekęs, pavargęs, užsikerti. Bet jei ugnis dega, vis tiek parašysi. O jei ugnis užgeso, gimdyk negimdęs - tekstas bus nebegyvas. Taigi, jokiu būdu neatmesdama viso kito, vis dėlto sakau, kad vidinis užsidegimas yra svarbiausia, o iš to gimsta ir kita, jei turime patirties, pajėgumo ir t.t. Bet kalbu tik apie santykį, jokiu būdu nesakau, kad pirmo reikia, o antro - ne. Be to, tai juk nėra universalu. Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-31 00:16
Čia toks klausimas, į kurį nėra paprasto atsakymo. O kaip, sakysim, yra su šeima? Mano manymu, šeimą galima būtų palyginti su didesnės apimties tekstu. Va, jei vieną vakarą pareini ir pagalvoji, kad su vyru nebenori būti, antrą vakarą vėl tas pat, dešimtą - vėl. Ką darai?..
Vieni tuojau pat nuoširdžiai bėgs pareiškimų nešti, kiti kels dramą, kiti vienaip ar kitaip kankinsis dar kurį laiką, treti užsimerks, pasitenkis tuo, ką turi. O dabar perkelkime tai į kūrybą, ir matysime, ką turime. Manau, geras menininkas dar prieš pradėdamas pusiau intuityviai, pusiau protu turi įvertinti, ar tas projektas yra pajėgus gimti. Nemanau, kad būtinas tikslus planas, bet kažkokia bendra nuovoka reikalinga. Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-30 23:57
O, kaip šaunu, kad LO prisijungė :) aš ne prieš aistringą santykį į rašymą, bet man smalsu: tai jei pradedi rašyti didelės apimties tekstą ir vieną rytą supranti, kad nesinori, antrą rytą nesinori, dešimtą - nesinori sėsti prie teksto, tuomet kas? Lauki tiek kiek reikės, nesvarbu, kiek truks, ar vis dėlto turi kokių "triukų", kurie padeda grįžti prie darbo? Nežinau: muzika, kinas, vienatvė ar priešingai draugija...? Ne?
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-30 23:48
O aš va, nors esu jau ganėtinai nebejauna ir netgi ganėtinai palaikau omnia metodą, vis dėlto visom kelturiom pritariu Dyk UMA nuomonei - kūryba yra mylėjimasis!
Taip, visa kita - mintis, idėja, metodai, planas, tempas, pasiruošimas - taip taip taip, viskas yra labai labai svarbu, neišvengiama, bet jei nenorėsite mylėtis su savo kūriniu, nebus nieko. O suplanuota meilė - kas tai? Prostitucija, argi ne? Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-30 22:48
Dyk UMA, neįsivaizduoju, koks Jūsų amžius, tiesiog pirmasis postas pasirodė jaunatviškai aistringas ir idealistinis, todėl pamaniau, kad esate jauna. Negi tai žeidžia? O jei esate vyresnė, tuomet tai tik dar didesnis komplimentas, nesutinkate? :)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-30 22:16
Pardon,
Marguise, nesupratau klausimo " dar jauna?", ką tuo norėjote pasakyti, jei esu vyresnė už jus, tai man nevalia kurti ir jai atsiduoti? Bet kokio žanro kūryba užvaldo patį kūrėją. Kūrinys valdo autorių, o ne atvirkščiai, jums neteko šito patirti? Jei - ne, apgailestauju. Jei kažkam kūryba - pragyvenimo šaltinis, yra viena, jei - malonumas, tereikia geros idėjos, o ji padiktuoja ir techniką, ir stilių, ir raišką. Reikia atsipalaiduoti ir leisti kūriniui tave užvaldyti. Be abejo, įdirbis daug ką lemia, " lavina ranką", panašiai kaip sporte, muzikoje, nuolatos dirginant tuos pačius smegenų centrus, įsijungia kiti, mažiau naudojami, tokia taisyklė. Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-30 22:01
Įkvėpimas ateina iš mūzos, taip. Mūzos ateina ir išeina. Dabar galvoju, kaip aš dar su aurimazu nepermiegojau?
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-30 21:35
Dyk UMA, man smagu, kad Jūs gyvenate tokiame idealiame pasaulyje :) Nežinau, ar Jūsų dar jauna, o gal tiesiog tikrai pasisekė, bet tikiuosi, kad tas perfrazavimas, kuris turbūt turėjo skambėti nesuvokiamai, taip pat skambės Jums ir ateity.
Apie poetų darbo specifiką, prisipažinsiu, nelabai ką nutuokiu, gal ir tikrai taip gyvybiškai reikalingas tas mistinis įkvėpimo elementas, bet su proza tikrai yra ir to "pasėdėjimo" nemažai. Man asmeniškai tikrai artima ir suprantama Omnia darbo metodika, nes ir pati panašiai rašau. Šis klausimas iš tiesų atsirado iš vieno pokalbio apie kūrybinių specialybių žmones (rašytojai, dailininkai, muzikai ir tt). Mano pašnekovo pozicija buvo labai tvirta dėl to, kad menininkai-profesionalai turi savas technikas ir būdus, kaip "prisišaukti" įkvėpimą, nes kūryba yra jų kasdieninis darbas ir jie negali laukti to mistinio impulso. Jie turi išmokti kūrybiškai dirbti. Tai man ir pasidarė smalsu, gal kas žino kokių patarimų, kaip to pasiekti :) Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-30 20:02
“ … kaip save motyvuojate sėsti prie rašymo? Jei tai yra rutininis užsiėmimas, kas padeda pagauti įkvėpimą ir nebarškinti klaviatūros bukai, o daryti tai su pasimėgavimu, kitaip tariant, kaip prisišaukiat mūzas? :)” – galima būtų perfrazuoti taip: kas jus motyvuoja mylėtis, kas padeda pagauti įkvėpimą ir nebarškinti bukai, o daryti tai su pasimėgavimu J
Kūryba yra erotika, su jai būdingais taškais “ G” , todėl daug kas priklauso nuo impulsų :) Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-30 19:28
Niekada neplanuoju jokio rašymo iš anksto. Visada viskas ateina akimirksniu. Kartais kibirkštį pagaunu nuo jau skaitomo kūrinio. Tokį dažniausiai palieku komentaruose. Arba tiesiog ateina mintys pačios. Gal iš gyvenimo, jausmo. Sunku pasakyti. Bet tai tikrai nėra rutina. Tiesiog užrašoma akimirksniu. Sunkiausia rašyti konkursuose pagal duotas temas. Tada jau gaunasi savęs prievartavimas ir rašymas bile ko, kad tik parašyt.
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-30 18:41
kiekvieną rytą mišku bėgu 8 km, tuo metu galvoju, koks bus istorijos tęsinys, grįžęs aprangą kišu į skalbenkę, užstatau skalbimą, lendu po dušu, apsirengiu, užkaičiu virdulį, iPad'e peržvelgiu antraštes, sugriaužiu jau nuskustą morką, atsikemšu butelį single malt viskio, gurkšteliu taurelę, pakraipau galvą, krūtinę užlieja maloni šiluma, įkvėpimas pagauną nedelsiant , sėdu prie prosenelio ąžuolinio rašomojo stalo, rašau Parker firmos rašaliniu parkeriu iki dvyliktos valandos..., išjungiu išsilydžiusį virdulį, išimu iš šaldiklio stirnos (kartais šerno) šonkaulius, džiaunu aprangą, vėl gurkšteliu taurelę, pasvajoju apie kavą, pasidžiaugiu, kad diena nenuėjo veltui, dar gurkšteliu, užkaičiu naują virdulį, imuosi mėsos, nes žinau, kad greitai ims rinktis alkanos mylimosios dėl kurių ir rašau. ir taip everyday.
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-30 18:15
Puikus klausimas!
Fantastika ir proza reikalauja teritorijos (erdvės minčiai, teksto apimties), todėl net nepradedu mąstyti apie rašymą, kol neturiu kokios nors rakšties (minties, siužeto vingio, emocijos), kuri priverstų ieškoti tinkamų sakinių ir pastraipų. Beje rašyko konkursai, dvikovos yra puikus mobilizatorius. Kai pradinis druskos kristalėlis yra, prasideda brandinimas. Vaikštai aplinkui (t.y. gyvenu ir atidėlioju), leisdamas pasąmonei padaryti savo darbą. Tas sprendimas sėsti prie klaviatūros yra sunkiausias. Iš esmės jis reiškia, kad nebus naujų giluminių dalykų. Tada jau prasideda dalykai išoriniai: stiliukas, sankabėlės, ritmas, pastraipos, sakiniai ir žodžiai. Kuo įdomesnis pradinis kristalėlis ir kuo geriau namų darbus padarė pasąmonė, tuo disesnis šio nusileidimo nuo kalnelio rogėmis kaifas. Kai daiktą baigi, apima beveik tokia būties gėla, kaip po sekso. Akimirka praėjo, ir tau ji jau nepasikartos. Skaitydamas geriausius savo daiktus aš pavydžiu tam sau, kuris juos kažkada parašė (panašiai jaučiuosi ir skaitydamas gerus svetimus). |
  |
©
2001-2021 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |