Jei kyla klausimu del knygos spaudos, koki popierių pasirinkti, koks virselis, kaina, visad lauksime jusu užklausų, patarsime.
Jeigu jūsų pagrindinis pasirinkimo kriterijus yra profesionalumas, kokybė ir tinkama kaina. Tuomet šis pasiūlymas bendradarbiauti sutaupys jūsų laiką.
Mūsų įmonės veiklos sritis - spauda.
Pagrindinės veiklos kryptys :
knygų, brošiūrų, žurnalų, laikraščių mažų bei didelių tiražų spauda
didesnių tiražų spausdinimas ofsetinė spauda
mažesnių tiražų spausdinimas skaitmeninė spauda
skrajutės, blankai, meniu, atvirukai, padėkliukai, karuliai bei pakabukai
pospaudiminiai darbai : knygų įrišimas, bukletų lankstymas
Užsienio kapitalo įmone tapusioje spaustuvėje naudojama ypač moderni spausdinimo įranga, įdiegta ISO 9001:2008 standartų atitinkanti kokybės valdymo sistema.
Esant poreikiui, ar kilus klausimams lauksiu jūsų užklausų.
Tapino motyvai jau truputį kita opera. Kaip suprantu, žmogus augo knygai draugiškoje aplinkoje, tad ir nutarė išbandyti jėgas. Jis juk ir vertėjo amatą išbandė, "Žiedų valdovą" išvertė. Beje, jo žmona taip pat išbandė, tiesa, rodos, nelabai sėkmingai - pamenu, kad "Literatūroj ir mene" gana smarkiai sudorojo jos vertimą.
Šiaip jo romano neskaičiau (o ir nežadu), bet kažkaip priešiškumo nekelia. Faktas, kad jo darbas TV prisidėjo prie viso to burbulo išpūtimo, bet visgi geriau Tapinas nei koks Stano ar Pagrebnojus :)
bet jeigu knygos leidimas susijęs su noru tapti žinomam, tai A.Tapinui knygos kaip ir nereikėjo tokiam tikslui pasiekti, tiesa? tai gal duoklė tėvams (mama - lietuvių kalbos mokytoja, tėvas - rašytojas), savo vaikystės svajonei, pliuso užsidėjimas, kad galiu? jeigu skaitytume Valko ir Omnios recenzijas, tai gal tiesiog grafomanija/komercija?
Tapino patarimai geri, bet paties svarbiausio jis nepasakė: tapk TV laidų vedėju, kad būtum atpažįstamas veidas/vardas, tada ir leidykloms būsi įdomus, ir skaitytojams. Čia iš dalies atsakant į Suglumusio klausimą dėl savireklamos :)
jeigu jau pradėjom cituoti A. Tapiną, tai rugsėjo 15 d. jo įrašas (cituoju):
Prieš porą dienų gavau laišką. Žmogus planuoja rašyti knygą ir prašo patarimų bei tapti jo mentoriumi. Aš jam atsakiau, o po to pagalvojau pasidalinti atsakymu ir čia. Be asmeninių detalių, tačiau tokių laiškų ar prašymų susitikimuose gaunu nemažai ir šitas atsakymas gali susumuoti ir galbūt pagelbėti norintiems rašyti ir svajojantiems apie rašytojo šlovę whatever this means.
a) mentoriumi nebūsiu, nes tikrai neturiu laiko, be to ir nelabai mokėčiau išaiškinti, ką ir kaip reikia "teisingai" rašyti, be to nežinau, ar tikrai bičas, parašęs vieną vienintelę knygą jau gali kažką mentorinti. b) pats nežinai, kodėl nori rašyti knygą, tai gal pradžiai išsikelk save uždegantį tikslą, "kad išlaidos neviršytų pajamų" nėra tikslas. c) tavo aprašyta knygos idėja yra sena kaip pasaulis. Kol neišgryninsi originalios idėjos, net nepradėk rašyti. Lietuvos leidyklos per dieną gauna apie 50 panašių, jau pilnų rankraščių ir beveik niekada neleidžia nežinomų autorių, nebent jie sudrebintų jų pasaulį savo genialia kūrybine idėja. d) vien tik noras "paleisti knygą į dienos šviesą" yra vienas dažniausių grafomanų tikslų. Kas valandą vien Amazone pasirodo 54 knygos, kam reikalinga tavoji, jeigu ji nenustebins leidėjo ir skaitytojo. Jeigu nori tik dienos šviesos - tam yra "vanity press", už tavo paties pinigus tau atspausdins kiek tik nori egzempliorių, bet nesitikėk, kad juos kas nors pirks. d) tavo penkių eilučių knygos idėjos summary yra septynios gramatinės klaidos. Tikrai manai, kad kas nors norės prasidėti su žmogum, kuris nemoka rašyti be klaidų? e) negalvok apie tęsinį, kol dar neparašei nei vienos eilutės. f) jeigu nori išmokti rašyti, tai užsiregistruok į mokamus creative writing kursus internete, paieškojus ir paskaičius atsiliepimus galima rasti labai gerų ir sąlyginai nebrangių. Pvz. Udemy platformoje. g) jei dar nežinai, skubiai sužinok, kas yra NaNoWriMo, išsianalizuok jų medžiagas ir patarimus, studijuok forumus ir lapkritį pasiruošk sudalyvauti, net jei rašai lietuviškai.
Na, bandysiu sugrąžinti temą nuo demagogogijos atgal prie ištakų.
Andrius Tapinas yra pasakęs, kad norint bent kiek uždirbti iš rašymo, reikia būti namų šeimininke, nes prižiūrėti blogą, aktyviai dalyvauti rašytojų ir literatūros diskusijose, rašyti recenzijas ir kitaip supažindinti pasaulį su savimi - užima labai daug laiko, kurio normalus ofisinis planktonas negali sau leisti. Bet esmė ne tame. Faktas yra tas, kad autorius pats turi rūpintis savo žinomumu.
Tačiau, kaip manote jūs, ar leidyklos palankiau žiūrėtų į rankraštį, jei jo autorius pats bent kiek užsiimtų savireklama? Ir kiek autoriaus įvaizdis iš tikrųjų yra svarbus leidybai? Kaip manote, ar patraukli autoriaus interentinė svetainė su įdomiu blogu (kas yra visiškas minimumas, ką autorius gali padaryti, reklamuodamas save) būtų žymus pliusas?
Internetinę svetainę pasirinkau tik kaip pavyzdį, nes tai lengviausiai prieinama priemonė, tačiau būtų įdomu išgirsti ir kitokių pavyzdžių.
apie vertimus yra atskira tema Vertimų perlai, gal galėtumėte ten tuos pavyzdžius nagrinėti, nes ši gija matyt ne tiek apie vertimus, kiek apie norus/galimybes išleisti savo knygą.
Mielas Valkai, kam tos skambios frazės? Ši scena neverta tokių mostų :) O jei norėjai, kad iš šios diskusijos kas nors išeitų, reikėjo diskutuoti, o ne pereiti prie arogantiško ir globėjiško tono. Tuos mažybinius gėjiškus kreipinius taip pat galėtumėt su Aurimazu pasitaupyti judviejų tarpusavio bendravimui. Pasitraukiau iš diskusijos ne todėl, kad neturėčiau ką atsakyti, o todėl, kad pajutau, jog oponentai bando iš aukšto man tapšnoti per petį. Nors nesu tikras, ar jiems tai darant nederėtų pasilipti ant taburetės.
Taigi tu pašnekėjai su leidyklos direktoriumi. Oho. O gal dar pašnekėk su "Maximos" direktoriumi ir paklausk, ar jiems netrūksta gerų darbuotojų? Pavyzdžiui, tokių, kurie sutiktų dirbti po 12 valandų ne už visą, o už pusę minimumo :) Dar paklausk, ar jie neišnaudoja savo darbuotojų. Tokį "tyrimą" galėtų atlikti nebent koks nors kvailas žurnalistas, vienas iš tų, kuriuos štampuoja Lietuvos universitetai. Bet iš "rašykų" administratoriaus norėtųsi ko nors rimtesnio :)
O ką, jei pašnekėtum su pačiais vertėjais? Panaršytum po vertėjų sąjungos forumą? O ką, jei nueitum į knygyną ir paklaustum savęs: kiek iš čia esančių knygų yra rimtos ir reikalaujančios rimtų vertėjų?
Trūksta gerų vertėjų? Dievulėliau. Gerų knygų leidžiama taip mažai, kad geri vertėjai atsiduria kryžkelėje: ar visai nebeversti, ar versti į stalčių, ar versti tą šūdą, kurį siūlo leidykla. Pavyzdžiui, "Kaip sulieknėti per 30 dienų" arba "Kaip nieko nedarant uždirbti milijoną". Netgi Parulskis yra išvertęs kažkokį mėšliną paaugliams skirtą apysakų ciklą. Jis prastas vertėjas? Iš gero gyvenimo ėmėsi tokio darbo? Cha cha. Realybė tokia, kad vertėjų sąjungos narių yra daugiau, nei per metus išleidžiama rimtų knygų, taip kad kalbos apie gerų vertėjų stygių yra bobučių sapalionės, vertos tiek pat, kiek ant sofos sėdinčių krepšinio "ekspertų" analizės.
Nepatiko mano priekaištas dėl demagogijos? Gerai, kalbėkim konkrečiai. Aš sakiau, kad vertimo kokybė yra leidyklos rankose. Pavyzdžiui, "Obuolys" garsėja atsainiu požiūriu į vertimą/redagavimą, todėl aš net neimu šios leidyklos knygų į rankas. Kita vertus, tokios leidyklos kaip LRS ar Tyto Alba leidžia tikrai kokybiškus leidinius (būtent vertimo/redagavimo požiūriu). Su finansais tai nesusiję, tai lemia išimtinai leidyklos politika. Tarkim, didžiausia leidykla yra "Alma littera", taigi ji galėtų prisivilioti geriausius vertėjus, bet leidinių parengimas ten gana abejotinas.
Tai štai: jeigu nesi demagogas, kalbėk konkrečiai. Paimk kokią nors normalios leidyklos knygą ir parodyk, kas ten negerai. Tik, kartoju, konkrečiai: autorius, pavadinimas, leidimo metai, vertėjo pavardė ir vertimo trūkumai. Abstrakčios diskusijos galimybes jau išsėmėme, tad nekantriai lauksiu konkrečių smukusio vertimo lygio ar gerų vertėjų trūkumo įrodymų :)
Nesu susijusi su knygu leidimu, bet paprastai galvoju, kad jeigu Padangese ar kas nors kitas parasytu kazka vertingo, tai nereiketu nieko moketi ir ieskoti. Jus susirastu ir viska sumoketu ir jusu reikalas butu pasirinkti geriausia pasiulyma. Reikia rasyti (kurti) taip, kad nereiketu galvoti apie jokias leidybas. As taip galvoju, nes mano draugas turi jachta uz tris simtus milijonu euru ir sake isleis visom kalbom viska, ka as parasysiu. Lnkjm :)
Ach, kaip gražu yra mostelti rankele, pretenzingu balsu šūktelti "demagogija!" ir apsisukus išeiti. Nereikia nei atsakinėti, nei ginčytis. Kita vertus gal tai ir gerai, nes, kiek matau, iš mūsų pokalbių nieko gero vis vien neišeis. Iš tvirtinimo, kad universitetuose štampuojamų filologų kiekis turi kažką bendro su vertėjų kokybe - juo labiau.
Tad gerbiamam Spinui linkiu visokeriopos sėkmės asmeniniame gyvenime ir tikiuosi, kad daugiau mums bendrauti neteks.
Leidi ir paleidi, gali pro langą, o gali ir pro durits, tietsiog itsleidi ir vitkat, ir ji itseina, kaip moterits, tik vyrą reikia itspirti...na patskui, antrą kartą, na kai jits grįzta kai pūna papėgęts, ot tada tai jau reikia jį itspirti, o knygą ne, knygą gali ir į konteinerį, popieriauts va.
Visų pirma, tam kad išversti knygą kokybiškai, reikia ne tik mokėti kalbą, bet ir suprasti kultūrą, mokėti ne pažodžiui perpasakoti, bet sugebėti perteikti mintį.
Todėl tie Lietuvos universitetų gaujomis paleisti filologai tikrai negali pasiūlyti kokybiško vertimo. Nebent jie tikrai domėjosi vertimu, pagyveno toje šalyje, kurios kalbą "zulino", pasiklausė kaip kalba vietiniai.
Visų antra, kas yra rimta knyga? Ta, kuri sapalioja apie egzistencines vertybes? Kokybiškai išversti knygą yra iššūkis. Kaip manote kodėl žmonės skundžiasi, kad Pratčeto "Mažieji Dievai" buvo prastai išversta? Todėl, kad Pratčeto kalba yra pakankamai turtinga, kupina žodžių žaismo, bei Britanijai būdingų aspektų, kurie buvo išversti labai tiksliai, deja, "nekonvertuoti" į Lietuvai būdingus aspektus.
Mano nuomone, geras vertėjas kaip ir redaktorius turi jausti kalbą, o ne mokėti ją kaip matematinį vienetą. Pavyzdžiui, Haris Poteris lietuvių kalba skamba žymiai, na tikrai žymiai geriau, nei originalo kalba. Nes versta buvo ne bet kaip, o siekiant perteikti mintį ir kiek laisviau žiūrint į vertimą.
Taigi, geras vertėjas, kaip ir bet kurios srities profesionalas, gerai apmokamo darbo ras. Ir taip, Lietuvos universitetų parengti filologai, negali pasiūlyti kokybiško vertimo (žinoma, išimčių pasitaiko, bet tam jos ir išimtys).
Mielas Valkai, neatsakinėsiu į tavo demagogiją apie prekes (gal gyveni Kuboje? pas jus deficitas?), pieštaravimus pačiam sau ir "vienas pažįstamas sakė" įrodymus. Tiesiog užduok sau keletą klausimų:
1) kiek Lietuvoje yra leidyklų, kurioms iš tikrųjų reikia gerų vertėjų (t.y. leidyklų, kurios leidžia ypatingos kompetencijos ir gabumų reikalaujančią produkciją) ir kiek jos per metus išleidžia tikrai rimtų (turinio ir stiliaus prasme) knygų?;
2) kiek Lietuvos universitetai kasmet paleidžia filologų?;
3) kodėl nepaisant šio santykio kažkam neva trūksta gerų vertėjų, juolab, jei leidyklos taip puikiai moka? Universitetai ruošia versti nesugebančius debilus? Filologai-debilai versti gali ir sugeba, bet dėl savo kvailumo atsisako leidyklų žadamų puikių perspektyvų?
O labiausiai tavo žinutėje mane sužavėjo tas "mums negaila". Tame "mums" tiek polėkio.. O ko vertas tas globėjiškas tonas, tie mažybiniai kreipiniai. Tiesiog jaučiu jūsų su Aurimazu tėvišką ranką ant netvirto savo peties.
Ne, ne, ne mano jėgoms tęsti su tuo "mes" diskusijas, taigi kukliai iš jų traukiuosi. Linkėdamas kada nors proto ir sąmojo turėti tiek, kiek arogancijos.
ex-rašykė Ilzė Butkutė knygą Atleisk savo šefą išleido savarankiškai. kam kyla tokių minčių, ji berods dalinosi savo patirtimi Facebook'e, įvairiuose interviu ir pan. cituoju:
Kodėl neleidai šios knygos leidykloje?
Derybos su leidyklomis buvo labai įdomus knygos gimimo etapas. Viena leidykla atmetė rankraštį, o redaktorius man atsargiai užsiminė, „tikiu komercine projekto sėkme, deja, mūsų direktorius knygoje… atpažino save.“ Su keliomis leidyklomis derėjausi visai rimtai. Tačiau viena jų siūlė prirašyti dar pusę knygos apie darbuotojo PAREIGAS, o knygą pervadinti „Atleisk savo šefui“. Tik kad mano knygos mintis – visiškai kita. Ji skirta žmonėms, kurių darbdaviai yra šiukšlės. Tad galiausiai pagalvojau, būtų įdomu ne tik išvengti cenzūros, bet ir išbandyti savo jėgas: knygą parengti gyvenimui pačiai – nuo A iki Z.
o platina ne tik savarankiškai per renginius, paštu ir pan., bet ir knygynuose, Pegaso, Vagos, interneto knygynuose, pavyzdžiui, Manoknyga.lt
Kažkaip nepaliesta liko savileidyba. Ar esu teisus, manydamas, kad knygos, išleistos fizinio asmens, būtų jau labai nenoriai priimamos į knygynus? Kaip suprantu, jie (knygynai) gana glaudžiai bendrauja tik su leidyklomis.
Iš kitos pusės, ar tikrai knygynai yra tokie reikalingi? Juk knyga yra produktas (kad ir kiek ji bebūtų autoriaus prakaitu ir krauju sulieta), o kiekvieną produktą galima parduoti esant gerai reklamai.
Trumpiau tariant, pasvarstykime tema "o ką, jeigu pasitaupius ir padengus leidyklos ir reklamos išlaidas pačiam?" Kažkaip nesinori tikėti, kad elektroninė leidyba (ir nesvarbu, ar ji kainuoja 100 lt ar daugiau, juk viskas priklauso nuo to, kiek labai kokybiško rezultato yra norima) yra vienintelė išeitis autoriui, rašančiam kitokią literatūrą.
Kadangi pokalbis apie e-leidybą pavirto apsimėtymu ekskrementais, grįžtam prie senesnių temų.
Kalbėjausi su vienu senu vidutinio lygio vertėju, sako, daugiausiai (be sinchronininkų) uždirba "sau" dirbantys vertėjai - suprask, frylanceriai, nepririšti prie leidyklų. Kodėl? Nežinau.
Taip pat pavyko pasišnekėti su vidutinio dydžio leidyklos direktoriumi, anot jo didžiausia problema išties yra gerų vertėjų trūkumas, tiksliau - prastų gausa. Begalė norinčių dirbt, bet kad jų darbo kokybė niekam tikusi. Tiesa, motyvacija taip atsakyti supratama.
Kalbinau ir vertimų biure dirbančią filologę, anot jos - sunku, darbo daug, mokėti nenori. Nors gal todėl, kad studentė.
Taigi, argumentas, kad rimti vertėjai iš grožinės literatūros bėga, visiškai nepatvirtinamas. Be aukščiau iliustruotos priežasties dar ir dėl to, kad - kas yra "rimtas" vertėjas? Vienintelis kriterijus, kurį galiu sugalvoti - premijos. Permetęs akim Jaronimą gavusių vertėjų biografijas nutrūkimų darbe nepastebėjau, bet vėlgi, tai kažin ar kažką reiškia - patvirtint leistų tik išsamus pagal visas taisykles atliktas tyrimas. Bet abejoju, ar jo reikia, nes: ką Spinas nori įrodyti? Kad Lietuvoje pilna labai gerų vertėjų, ir jei tik leidyklos, užuot kūrėnusios kruvinais iš skaitytojų išluptais pinigais katilus su smala, imtų tiems vertėjams daugiau mokėti - būtų mūsų gatvėj šventė? Nesąmonė, nes stebuklų nebūna. Vertėjų, kaip ir bet kokių profesionalų, darbo kokybė (jau minėjau) priklauso nuo juos ugdančių universitetų lygio, literatūros paklausos, tradicijos/mokyklos buvimo, ir t.t. Nei su vienu iš šitų dalykų pas mus nėra taip gerai, kaip norėtųsi. Nors, laimei, nėra ir taip blogai, kaip galėtų būti.
Dėl dar senesnio klausimo, paskaičiau susirašinėjimą ir pastebėjau, kad kalbam pro šoną. Tvirtinau, kad vertėjo buvimas turi įtakos knygos leidimui, ir Obelis savo komentare tai patvirtino puikiu pavyzdžiu. "pagal rekomendacijas rado patyrusį vertėją" - vienas iš keleto knygos gimimo žingsnių, kuriuos būtina atlikti. Kaip jau sakiau, tai procesas, ir jis dažniausiai užtrunka. Tuo tarpu Spinas ėmė pasakoti, kad vertėjas su redaktorium nesprendžia, kokia knyga bus leidžiama. Ar kur nors minėjau redaktorių? Ne, nes šis žmogus (bent jau kiek pastebėjau) dažniausiai naudojamas kaip įrankis. Tiesa, Obels pateikti pavyzdžiai rodo, kad ne visada - kartais redaktoriai irgi gali dalyvauti procese (nors pateiktuose pavyzdžiuose ir nesėkmingai). Ar sakiau, kad vertėjas apsprendžia, kokia knyga bus leidžiama? Ne, nes dažniausiai jis yra derinamas prie knygos, o ne atvirkščiai. Kaip derinamas, priklauso nuo to, kiek leidykla pasirįžusi investuoti į knygą.
Valkai, Vakvakas skundėsi gerų vertėjų stoka, o aš jam paaiškinau, kad vertimo kokybė yra pačios leidyklos rankose. Netenkina kokybė? Atmesk vertimą arba priversk versti iš naujo. Kokios problemos? Vakvakas skundėsi ne tuo, kad leidyklos nemoka atmesti vertimų. Kiek pastebėjau, jos tai sėkmingai daro. Tavo analogija paremta tikėjimu, kad parduotuvėje gerų produktų visada būna, o pirkėjas (leidykla) visada turi kuo už juos sumokėti, tačiau toks požiūris, švelniai tariant, naivokas. Pirmą jo dalį jau komentavau, o antrasis galėtų būti tiesa tik tuo atveju, jei leidyklos pinigus iš tiesų degintų maišais. Bet nedegina, nes - kaip pats sakei - toli gražu ne visada yra mokios, jos sėdi toj pačioj skylėj, kaip ir likęs valstybės verslas. Sakai, viskas dėl leidyklų vadovų nekompetencijos? Nesiginčysiu. Bet va dabar nueik, įkurk sėkmingą leidyklą, kuri klestėtų ir galėtų apipilti mitinius supervertėjus auksu. Jei pavyks, atsistojęs tau paplosiu. Bet jei po kelių metų pražilsi (jei jau dabar esi žilas - nupliksi, jei nuplikęs - nežinau, imsi nešiot peruką ar dar kaip nors), gausi visą puokštę depresijų ir dailų nervinį tiką, už gydymą mokėt nesiruošiu, pats prisiprašei. Šituo paskutiniu atveju suprasi, kad kompetencija nėra dalykas, kurio galima paf ir išmokti paskaičius internetinius komentarus.
Žmonės ateis čionai ieškoti atsakymų į konkrečius klausimus ir sužinos apie knygas redaguojančius maketuotojus. Tikrai naudinga informacija ;)
Kaip aš "realiai" susijęs su knygų leidyba? Hm. Sakykim, šiek tiek. Tiesa, su popierinių knygų. Iki ilgamečio triūso su Sigil dar neteko prieiti :) Čia jau lenkiu galvą prieš tavo patirtį.
Kalbant apie rašymą ne į temą geriau paseksiu tau pasakėčią. Vieną dieną mokytoja pasakė, kad pradėsime mokytis geografijos ir papasakojo apie Afriką. Kitą dieną mokytoja pasakė, kad toliau mokysimės geografijos ir ėmė pasakoti apie Australiją, bet tada vienas berniukas atsistojo ir tarė: "Australija ne į temą. Geografija - tai kai apie Afriką". Moralas, tikiuosi, aiškus ;)?