"Simptomatiška yra atsakant oponentui pamiršti apie ką jis kalba, vietoj to pabėdavoti, pasigirti savo žiniomis irgi pasiekimais, pasmailinti ir jaustis smagiai sudalyvavusiu diskusijoje, bet geriau nuo to niekam netampa."
Beje, kurioje vietoje gyriausi savo žiniomis ir pasiekimais? Gal geriau nenustatinėk simptomų, jei jau nesi daktaras ;)?
Gerbiamas Valkai, analogija su saldainiais yra visiškai idiotiška: pinigai žmogui nėra skanėstas, o gyvybiškai būtinas dalykas. Todėl teisingesnė analogija būtų su maistu apskritai. Taigi: ar auginant vaiką reikia jam duoti valgyti? Kaip tau atrodo ;)?
Apie finansus: jei esi patyręs vertėjas, per mėnesį gali gauti į rankas max 3000 litų (na, jei pajėgi dirbti po 12 valandų per parą, be to, versdamas iškart į "švaraštį" ir be žodynų - gal ir daugiau). Lyg ir pusė velnio, bet čia prasideda niuansai: leidyklos sudarinėja autorines sutartis, taigi nemoka už tave mokesčių. Jei nori socialinių garantijų - mokėk iš savo kišenės. Ir kas tada lieka? Be to, dirbant su autorinėm sutartim kyla aibė kitų problemų, pavyzdžiui, labai sudėtinga gauti paskolą iš banko.
Ar pagerėtų vertimų kokybė padidinus honorarus? 100 proc. Ne todėl, kad esami vertėjai pradėtų geriau versti. Tiesiog geri vertėjai dirbtų šitą darbą, o ne nueitų į kitas sritis. Įsivaizduok, kad esi labai geras japonų kalbos žinomas. Ką darytum: ar kruštumeisi su žodynais už kokius 2000 litų ar įsitrintum į kokią nors ambasadą, kalbų mokymo centrą ir pan. už dvigubai didesnę algą? Kol jaunas, gal ir žaistum su tais knygų vertimais, bet vėliau, sukūrus šeimą ir pan., eitum ten, kur daugiau moka, o vertimai geriausiu atveju liktų kaip hobi.
Tai irgi tiesa, Obelie, nors man atrodo, ši problema toli gražu nėra pagrindinė. Bet gal taip tik todėl, kad nesu susidūręs su leidyklomis, kur verčia studentai. Manau, tokių mažuma (bent jau imant knygų apyvartą litais, o ne vienetais), tačiau galiu ir klysti.
Valkai, labai gaila, bet iš dalies čia kalti ir pinigai, nes profesionalūs vertėjai, kurie iš to gyvena, nori atlyginimo, iš kurio galima būtų pragyventi, tuo tarpu, sakysim, studentai imasi darbo ir už mažesnius atlyginimus, nes tai jiems yra būdas išbandyti save. Taigi, leidykla pasirenka pigesnį variantą, sakydami "mums ir taip gerai", o kompetetingas vertėjas eina versti dokumentų per vertimų biurą, nors jam tai neįdomu, bet labiau apsimoka. Nesakau, kad visi studentai yra blogi vertėjai, tačiau patirtis ir išsilavinimas visgi daro savo.
Ir čia ne hipotezės ar prasimanymai, kalbu iš patirties. Žinoma, visur visko būna, tad gali būti, kad kitų patirtis kitokia.
Spinai, tu manai, kad padidinus atlyginimus kokybė taip va fantastiškai ims ir pagerės? Vadinasi, vertėjai yra kažkokios stebuklingos mašinos, konvertuojančios valiutą į vertimo kokybę?
Pirma - vertėjams mokami atlyginimai Lietuvoje yra visiškai proporcingi kitiems specialistams mokamiems atlyginimams. Labai smagu yra sakyti "čia leidyklos/parduotuvės/degalinės/[įrašyk nemėgstamos kontoros pavadinimą] kaltos!", bet realybė ta, kad esant esamai šalies ekonominei bei socialinei situacijai viskas yra daugmaž vienodo (žemo) lygio. Ir verslų politika darbuotojų atžvilgiu irgi atitinkama. Sakyti, kad pakėlus atlyginimus sulauktume pasakiškų vertimų yra tas pats, kas aiškinti, kad duodant vaikui daugiau saldainių jis greičiau augs. Natūralu, kad be cukraus jis negalės vystytis, bet augimas - nepalyginamai sudėtingesnis procesas, priklausantis ne tiek nuo saldainių skaičiaus, kiek nuo bendros situacijos rinkoje, universitetų lygio, išvystytos mokyklos bei tradicijos buvimo, skaitytojų raštingumo (t.y. jų poreikio bei gebėjimo reikalauti kokybiško produkto), ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau. Vienareikšmiškas šio klausimo sprendimas "armeisku būdu", linčiuojant kaltuosius ir apdovanojant nepripažintuosius, gali būti efektyvus nebent užkrešusiose fotelinių ekspertų, viską žinančių ir viską išmanančių vos tik prisėda prie interneto, smegenyse. Realybėje, kaip galima pastebėti net probėgšmais pasidomėjus Lietuvos politikos naujienomis, tokia praktika ne tik kelia juoką, bet ir atneša nemažai žalos.
Juo labiau - nėra ta situacija tokia apgailėtina, turim mes gerų vertėjų (paskaitykit atitinkamos profsąjungos apdovanotų asmenų darbus), tik pirma - jų nėra daug (nes esam maža šalis, procentiškai jų gali būti tiek pat kiek vokietijose ar prancūzijose, bet juk verstinos literatūros kiekis beveik toks pat), antra - kiek jų bebūtų, būsime linkę dejuoti. Nieko nepadarysi.
O taip pat, gerbiamas Spinai, pabandyk dar sykį perskaityti Vakvako pastabą, tada savo atsakymą į ją, ir surasti tarp jųdviejų ryšį. Simptomatiška yra atsakant oponentui pamiršti apie ką jis kalba, vietoj to pabėdavoti, pasigirti savo žiniomis irgi pasiekimais, pasmailinti ir jaustis smagiai sudalyvavusiu diskusijoje, bet geriau nuo to niekam netampa. Čia draugiškai taip. Ateičiai. Nesupyk. Ir daugiau nešerk Gestaxo, sutrikdysi vargšeliui metabolizmą, išpamps ir atgal po tiltu netilps.
Gestaxai, o aš noriu žaisti Lietuvos krepšinio rinktinėje. Gal gali padėti ;)?
Pats viską puikiai įvardinai: "niekam neįdomu". Jei rašai nuobodžiai, kodėl kas nors turėtų tave leisti? Variantai du: arba pradėk rašyti įdomiai, arba tarkis su kokia nors leidykla bendrom jėgom prašyti valstybės paramos. Tiesa, ta parama būna tik dalinė, tad nusiteik likutį padengti iš savo kišenės, nes leidykla savo pinigų į "niekam neįdomu" neinvestuos. Nebent pasižadėtum, kad po knygos išleidimo pasikėsinsi į prezidentę, knygų mugėje išprievartausi ožką ar kaip kitaip atkreipsi į save visuomenės dėmesį :)
Vakvakai, sutartyse su vertėjais paprastai būna punktas, pagal kurį leidykla per tam tikrą laiką (dažniausiai dvi savaites) turi "patvirtinti" gautą vertimą, o taip pat numatantis galimybę to vertimo atsisakyti, jeigu jis prastos kokybės. Jei tavo (ar bet kuri kita) leidykla tenkinasi prasta vertimo kokybe, čia jau ne vertėjų, o jos problemos. Juk galiausiai prieš samdant naują žmogų paprastai duodamas bandomasis vertimas, iš kurio aišku ar jis pajėgus dirbti tą darbą.
Ir dar: gerų specialistų yra į valias, problema slypi "maximinėje" leidyklų politikoje. Pasiūlyk savo leidyklai dvigubai padidinti honorarus ir gerų vertėjų neatsiginsit :)
Žodžiu, sakyčiau šitaip: atsižvelgiant į atlygio dydį, vertimų kokybė Lietuvoje yra YPAČ aukšto lygio. Reikalauti ko nors daugiau yra taip pat ciniška, kaip reikalauti, kad už minimumą "Maximos" kasoje sėdinti mergšė spinduliuotų gyvenimo džiaugsmą.
Aš, pavyzdžiui, kaip vertėja vieną romaną pasiūliau išversti ir išleisti. Leidykla nieko nežinojo apie tą knygą, bet pasitikėjo mano nuomone ir knygą išleido. Bet tai buvo jau senokai. Dabar turbūt daugiau pasikliaujama kitokiais populiarumo ir pelningumo barometrais.
"Tinkamo vertėjo"? Kolega, tokia sąvoka galioja nebent specializuotai literatūrai (tarkim, akademinei). Tačiau kokį procentą leidinių sudaro tokios knygos? 5? 10? Visais kitais atvejais leidykla tiesiog nusprendžia ką nori leisti, tada siūlo tą darbą po ranką esantiems vertėjams. Vertėjas arba apsiima, arba ne. Toks jo ir dalyvavimas :)
Iš dalies tiesa. Tačiau net mažose įmonėlėse, prieš leidžiant knygą, yra apsvarstoma begalė įvairiausių faktorių. Iki šiol niekada nepastebėjau, kad vertėjas nė kiek nedalyvautų knygos parinkimo procese: sprendimas leisti knygą dažniausiai priklauso nuo tinkamo vertėjo pasiekiamumo, tačiau gal tiesiog nesu susidūręs su priešingais atvejais (nenustebčiau jei kokiam nors Eridane uždarbiaujantys studenčiokams yra tiesiog numetamas ant stalo tekstas ir nustatoma data, iki kada jis turi virsti lietuvišku).
Kiti įtakos turintys veiksniai - situacija rinkoje bei visuomenėje (knygų mugės, analogiškų išleistų knygų populiarumas, etc), maketuotojo/dailininko resursas (ypač aktualu mažesnėms ir į meninę kokybę orientuotoms leidykloms), galimybė užkurti pr kampaniją, ir gal dar kažkas priklausančio nuo knygos specifikos. Visas procesas yra gan sudėtingas (t.y. neapsiriboja "taip, darom/ne, nedarom" sprendimo priėmimu) ir gali užtrukti ne vienus metus. Nors gali ir neužtrukti.
Bet kokiu atveju, knygos leidykla sutiks imtis tik tuo atveju, jei matys, kad tai jai naudinga. O pagrindinis potencialaus naudingumo matas - potencialių pirkėjų skaičius. Todėl surengus atitinkamos gausos flešmobą rezultatų galima pasiekti.
Atranka nėra nei sudėtinga, nei daugiapakopė - vien dėl to, kad Lietuvoj net didžiausios leidyklos tėra mažos įmonėlės, tad kokios ten dar pakopos. Geriausiu atveju yra, tarkim, užsienio grožinę literatūrą kuruojantis žmogelis, jis teikia pasiūlymus aukščiausiai valdžiai, o ta jau sprendžia, ar verta leisti. Vertėjai ir redaktoriai procese apskritai nedalyvauja, nebent kaip siūlytojai. O mažiausiose leidyklose apskritai kartais tebūna 2-3 pastovūs darbuotojai.
Į prašymus leidykla tikrai neatsižvelgs - reikia siūlyti. Kaip minėjau, sėdi žmogus prie kompiuterio ir stebi naujų knygų srautą. Tas srautas toks didelis, kad visko aprėpti neįmanoma. Taigi kažkas lieka nepastebėta. Jeigu kažkas iš šalies atkreips dėmesį į nepastebėtą ir leidimo vertą knygą - leidykla tikrai nesispyrios.
Tiesa, Spino aprašyta atranka dažniausiai esti daugiapakopė ir gan sudėtinga. Viskas priklauso nuo finansinių galimybių (leidyklos ir autorinių teisių savininko), tinkamo vertėjo buvimo, leidyklos nuomonės apie potencialų skaitytojų skaičių, ir t.t. Vieno žmogaus prašymas vargu ar ką nors pakeis, tačiau jei Smiltė susiras bent keletą bendraminčių, o tie bendraminčiai - dar bent keletą bendraminčių, ir visa krūva žmonių kreipsis į leidyklą, gali įvykti stebuklas. Panašūs procesai nėra retenybė.
Atrankos būdu :) Jei nutaria, kad kažkokią knygą įmanoma parduoti Lietuvoje, išsiperka teises ir leidžia.
Jeigu tavo autorius pas mus dar neleistas, gali pati pasiūlyti kokiai nors leidyklai, gal susidomės.
Norejau paklausti. Kaip leidejai atrenka kokia uzsienio literatura isleisti Lietuvoje? Klausiu, nes labai laukiu naujos Michael Skott knygos Enchantress