Mes dažniausiai nežinom kam rašom. Tikriausiai tam, kad norim rašyt. Ateina mintis ir užrašom. Bent aš niekada negalvoju apie jokius laimėjimus. Tiesiog rašau ir tiek. O jei dar kam nors patinka tada smagu ir rašyt. Konkursuose nelabai dalyvauju. Juk mintys nesirenka kokiu laiku ateit. Ne visada galima pataikyt į važiuojantį traukinį...
Žinoma, kad skaitytojams. Sau aš nebent ant lapelio arba į telefoną užsirašau ką nors, kad nepamirščiau. O jeigu jau tekstas dedamas į internetą, tai ir taip aišku, kad jis skirtas kitiems.
Tame dnr įraše daug kalbi apie save (žodžio „man“ įvairios formos kartojasi 5 kartus), bet visai nieko nerašai apie skaitytoją, jo teises, jausmus, savijautą ir erdves.
Aš manau, kad šios svetainės kūrėjai yra užsimoję per plačiai. Jie nori, kad šioje svetainėje egzistuotų tik profesionali kūryba. Ir ne bet kokia profesionali kūryba, bet tik atitinkanti jų viziją. O daugiau siūlau paskaityti mano paskutinį dienoraščio įrašą. Aš rašymą suprantu taip.
Kam rašau? Nežinau. Tikrai. Aš privalau rašyti, negaliu to sulaikyti. Visą dieną galiu praleisti berašant vien dėl to, kad mintys mano galvoje yra tarsi srauni upė, kurios negaliu sulaikyti. Mano galvoje ūžia visokiausių minčių, istorijų kratiniai ir jei jų neužrašau, jos nusėda ir ima graužti sąžinė, kad leidau sau pamiršti tas mintis. Galiu pasakyti, kad rašydama jaučiu malonumą. Pats smagumas yra lieti mintis ant popieriaus lapo, o taisymas - tai privalomas dalykas, nelabai man malonus darbas. Viešinu kai kuriuos darbus dėl to, kad man gaila žiūrėti į savo kūrinukus, sugrūstus kompiuterio kamputyje ir negalinčius niekur išeiti pasivaikščioti. Išleidžiu juos į internetinę erdvę, kad skaitytojai galėtų pajusti malonumą beskaitant mano kūrinukus, kaip kad aš jaučiau malonumą juos rašydama.
„Jeigu žmogaus intensijos yra parašyti kažką skaitomo, tai visų pirma tema turi būti įdomi Jam.“
Visų antra. O visų pirma ji turi būti tokia, kad pasiektų skaitytoją. Žodis „skaitoma“ kaip tik ir reiškia skaitytoją, o ne rašantyjį.
„Kai pagalvoju apie geriausius romanus, dažnai jie autobiografiški.“
Galvok dar kartą. Mėgstu gerą fantastiką. Mėgstu beveik visus Dž. Irvingo romanus (kurie pernelyg skirtingi, kad būtų tik autobiografiški).
„Grafomanija yra rašyti nuolatos, labai daug ir nepastebėti gerai tu rašai ar blogai.“
Ne, grafomanija rašyti blogai, ir to nepastebėti. Jei rašai gerai, tai net tau to ir nepastebint, tai jau nebe grafomanija...
Jei nežinai, ar gerai rašai, mažiau viešink. Yra ir kitų būdų tą sužinoti.
„Mano nuomone, šimtas keturiasdešimt penkta Hario Poterio knyga parašyta skaitytojui.“
Haris Poteris tiek nėra parašęs. Beje, Rovling neabejotinai rašė skaitytojui, todėl šiam taip malonu tai skaityti.
„...rašau retai, dažnai rašosi sunkiai, prieš tai galvoju apie tai ką rašysiu dienų, dienas, kartais mėnesių mėnesius ir ilgiau...“
Ir aš taip rašau. Daug kas taip rašo. Galvojimas apie tai, ką parašysi, jau yra gėris. Man tai ženklas, kad rašai skaitytojui, o ne sau, bet gal aš esu suklaidintas. Grafomanija būtų, jei rašytum ir negalvotum (o tik skelbtum).
Jeigu žmogaus intensijos yra parašyti kažką skaitomo, tai visų pirma tema turi būti įdomi Jam. Jei žmogaus intensijos yra parašyti kažką gero, reikalingas didžiulis savęs atvertimas, didžiulis savęs investavimas.
Kai pagalvoju apie geriausius romanus, dažnai jie autobiografiški.
Kai pagalvoju apie emociją, tai geriausiai ji atskleista daug patyrusių rašytojų.
Grafomanija yra rašyti nuolatos, labai daug ir nepastebėti gerai tu rašai ar blogai.
Mano nuomone, šimtas keturiasdešimt penkta Hario Poterio knyga parašyta skaitytojui. Balta drobulė parašyta sau.
Aišku yra neblogų knygų rašytų ne sau pvz. Baimės būsena, bet joms visada trūksta iki aukščiausio lygio.
Kaip asmeniškai žiūriu į šią temą? Rašau sau, rašau retai, dažnai rašosi sunkiai, prieš tai galvoju apie tai ką rašysiu dienų, dienas, kartais mėnesių mėnesius ir ilgiau. Jei aš grafomanas, tebūnie :)
Nuar, aš kalbėjau ne apie kokį nors absoliutų išoriniį (dievišką) skirstymą, o tik apie tai, ką žmogus turėtų žinoti iš principo, imdamasis plunksnos, t.y. į kur nutaikytos jo intencijos (nekalbant apie faktines išimtis, kurių buvo ir bus).
Čia yra ne skaičiavimo (ką skaičiuoti? subjektyvius atsikosėjimus?), o veidmainystės klausimas. Šiaip jau tema kaip ir išsemta. Užtat Renesanso karalystėse reikalai įvairiai auga.
Bet juk tai tik teorinis skirstymas. Priklausomai nuo kritikų ir skaitytojų valios, dienoraščiai tampa bestseleriais, o buvusi grafomanija šedevrais. Kiek mes beskirstytume, apie literatūrą galime šnekėti tik tada, kai yra įvykdoma darbo publikacija bet kokia forma, kad ir "rašykuose". Šioje grandyje įsijungia toks kriterijus, kaip gebėjimas rašyti, o visa kita lieka nesvarbu. Kadangi Omnia mėgsta skaičiuoti, jis galėtų atlikti paprastą matematinį skaičiavimą: sulygintų labiausiai kritikuojančių ir labiausiai kritikuojamų kūrinių skaitomumą, imdamas tam tikrą kiekvieno autoriaus darbų skaičių ir sudėdamas bendrą skaitytojų skaičių. Žmonės gausiai neskaito tų, kurie nesugeba patraukti skaitytojo, todėl blogas komentaras po rašiniu ir nepalankus įvertinimas iš šio pasaulio galingųjų pusės pats savaime dar nėra galutiniu.
Mums rūpi kažkoks klausimas, galvoje yra kažkokia istorija ir norisi atsakyt į klausimą arba sužinot kaip baigsis ta istorija. Galvoje minčių kiekis per didelis, kad galėtum viską sudėlioti, mintys dažnai keičiasi. O rašydamas štai, galvoji, galvoji ir viską galų gale kažkaip sudedi. Būtų gerai, kad tai darydami būtume atviri prieš save. Na, o tada...
Vitsi tie itsipindinėjimai, na įrodinėjimai vitsokiem, kad tia taip tsau, niekam kitam, kad tia niekam netsupratsti, kad nuotsirdu lapai ir dar, kad kiti pavydi ir todėl kenkia pei tsmeizia, ateina tada, kai nelapai kaip ratsoma ir norima įrodyti, kad gerai, nets taip ir manoma - kad lapai kūūūl ratsoma, va.