O Valkai, tu man priminei pirmuosius mano dienoraščius, nors šiaip jau juos prisimenu visai kitame kontekste: būtent jie ir buvo pirmoji mano literatūros mokykla. Žinoma, kad aš juos rašiau, ir taip, tuo metu tikrai negalvojau apie jokį skaitytoją. Daugmaž po dviejų mėnesių aš juos perskaičiau ir man pasidarė labai gėda. Štai ši vaikystėje patirta gėda ir yra kertinis mano stiliaus akmuo.
Nuo tada neberašau vien sau. Nuo to laiko rašydamas įsiklausau, kaip tai skamba ir kur tai veda. Kitaip tariant, nuo to laiko greta vidinio rašytojo turiu ir vidinį skaitytoją.
Mano kasdienybė pakankamai siaubiakiška ir be Žižeko bei daugelio kitų korifejų, literatūroje ieškau poilsio nuo to, kas įgrysę. Turbūt tą patį darote ir jūs, tik atvirkščiai
Nu bet rašančių į stalčių yra. Tas pats Kafka pavyzdžiu netinka, nes savo darbus jis mielai rodydavo aplinkiniams ir tik gyvenimo pabaigoj paprašė juos sunaikinti (žinot, paprašė, vajetus vajetus), taigi intencijos nėr tokios jau kafkiškai niūrios.
Tuo tarpu aš pats prirašiau ne vieną sąsiuvinį eksperimentų, iš anksto pasmerktų nukeliauti šiukšliadėžėn. Viena jų funkcija - grynai terapinė (negi nei vienas iš šiuos žodžius skaitančių neužsiėmė panašiais dalykais paauglystėj?), kita, vėliau išryškėjusi - eksperimentuoti, bandyti kažką, ką vėliau sėkmės atveju galima bus pritaikyti kitoje kūryboje.
Pirštais nerodysim, bet tarp rašykų irgi yra panašiai besielgiančių, turiu ir pažįstamų už rašyko erdvės - "ai nu tai aišku, vaikystėj visokias nesąmones rašinėjau į dienoraštį. Ne, nepalikau, gėda gi - išmečiau".
Bet kaip jau sakiau žemiau, tikrosios vieno ar kito veiksmo intencijos ne visuomet sutampa su tuo, ką žmogus sako, ką pasako, ką nori pasakyt ir kaip iš tikrųjų yra.
Na, chebra, Omnia teisus vienareikšmiškai ir čia nėra apie ką daug diskutuoti. Nė už ką nepatikėsiu, kad kas nors gali rašyti "sau". Jeigu jau čia parašėte nors vieną žodį, liaukitės mulkinti save, nes kitų tikrai neapgausit :D
Omniai antrina Umberto Eco: "Rašoma skaitytojui galvojant apie skaitytoją".
Nuoširdžiai atsakykit sau į šiuos klausimus ir pajuskit skirtumą...
Įsivaizduokit, kad vienpuse laiko mašina jus ištrėmė į paleolitą, su tam tikrais įrankiais. Ar rašytumėt į stalčių?
Įsivaizduokit, kad raketa sugedo toli nuo trasų, jūs joje vienas, maisto ir oro yra trims metams, paskui viskas. Ar rašytumėt vien sau, nes tai menas?
Įsivaizduokit kad raketa krenta į saulę, liko 2 valandos ir 43 minutės, ryšys neveikia, jokių morzių nėra kaip perduoti. Ar vis dar užsispyrę rašytumėt, žinodami, kad skaitytojo tikrai nebus?
SEKSAS SU SKAITYTOJU??? WTF??? vidutiniškai vidutinišką tekstą perskaito apie 100 lankytojų, čia kažkoks iškrypes grupinis jau gaunasi :DD manau kažkam tiesiog vidutinio amžiaus krizė, kai nebegauni, tai bent pašnekėti norisi ;)
Šiita svetainė kuo toliau tuo labiau mane gasdina, nes tokie eruditai kaip Omnia imasi mėtytis smaukimaisiais, masturbacijomis, plaukuotais delnais (iš graudžios patirties matyt žino), bet kur smunka žmogaus moralė, kaip jis pasireiškia kai tik sulaukia neigiamo požiūrio į jo atvirą svetimos nuomonės netoliravimo :) taip, šiuo atveju kalbu apie Omnia, o ne apie jo pasipūtojimus apie rašymą. Nes nusivylaiu žmogumi
O aš štai ką jums pasakysiu, vaikai ir tėčiai, tetos ir dėdės - nesvarbu kam, sau arskaitytojui - jei tavyje yra talentas ir turi ką pasakyti, tai ir parašysi gerai, o jei viso to nėra - tada rašyk nors ir dievui...
Man labai keista, kokiu gi čia būdu man vis pavyksta taip rikiuoti savo mintis apie rašymą, kad galų gale būna aptarinėjamas nebe rašymas, o Omnia.
Bet jei grįžtume prie temos, norėčiau paaiškinti, ką turėjau omenyje, paminėdamas seksą. Giliu mano įsitikinimu, rašymas labai panašus į seksą: abiem atvejais tai jausminga ir kūrybinga, iš dalies spontaniška, veikiama patirties, labai smarkai susiję su empatija.
Sekso nedarai vien sau (ir tai teikią malonumą), kad paskui, išėmęs iš stalčiaus, mėgintum redaguoti ir rodyti aplinkiniams (ir tai, esą, jau kančia).
Ko aš užsivedžiau? Na, tam tikra prasme dekadentiška demagogija „rašau sau“ yra panaši į rūkymą. Kai savo kūrinio paraštėje rūko Francas Kafka, mes dar galime jam atleisti (suaugęs žmogus, blogas pavyzdys bet tebūnie).
Kai cigaretės siekia vaikai, tai jau nebe atskirai paimtas reiškinys, o tendencija, reikalaujanti įsikišimo. Nedara rašyti vien sau. Nes tai grynosios grafomanijos formulė (aš - dievas).
Nesakau, kad delnuose išaugs plaukai, ir iš esmės nieko blogo, jei nerimo apimtas pasmaukai. Bet jei imsim kalbėkim apie visą šį rūkymą, kaip apie bohemišką normą, tai joks seksas su skaitytoju gali taip niekada ir neįvykti.
Belieka pacituoti: „Bet jei po teisybe, kai rašau, aplink jus nei vieną negalvoju ir jaučiuosi GENIJUM BESMIERTNA, o kai paskaitau - dingsta UNARAS. Lieku lyg balionas be oro.“
Na taip, visokių reikia. Bet bent jau pasirinkite sąmoningai...
Nuėjau aš į kiemą, nulipinau besmegenį- ir kas man prieštaraus kad čia ne "kūrinys"? o jei kūrinys, vadinasi esu kūrėjas! o mano senis besmegenis ginkluotas naminės gamybos bardišiumi, kurį įtaisiau ant šluotkuočio, ir jokie jūsų malūnai mum su besmegianiu nebaisūs ;DDD muhahaha...
P.s. Atsipūskite, Omnia, visada jūs gerbiau kaip šios svetainės aktyvistą, bet kad rūstaujat kažkotai, seksais metotes ;)))
pralinksmėkite, jugi tuoj šventės bus ;))
Nu bet tačiau... tėve Omnia...
Jei kitu rakursu pažiūrėsi, ne visada tie malūnai tokie jau juokingi pasirodys. Turiu pasakyti, kad daug kur su Lapkričiu sutinku. Žinau, kad tau tai ne naujiena, bet kai frontas sustiprėjo, nebegalėsi šitaip bartis.
Tam ir egzistuoja įvairios nuomonės, srovės, požiūriai, rūšys, rasės etc... Jei kažkas yra kitoniška, dar nereiškia, kad tai klaidinga.
Tikrai, patikėk. Nes taip jau yra.
Ne mažiau dramatiškai, nei „literatūrinė svetainė“ ar „proza“, „poezija“. Apie kartelę rašiau jau gal milijoną kartų. Apie siekiamybę (išsilieti čia ir dabar ar turėti kokį nors idealą horizonte). Apie rašymo katarsį, nukreiptą į skaitytoją.
O bet tačiau visiškai nesuprantu, kodėl kai rašau, kad sekse svarbūs abu, man prikišamas kažkoks išankstinis popieriukas ir darbas.
Vaikai, su jumis neįmanoma diskutuoti (prisigalvojat malūnų ir badot jas ietimis).