Daugmaž etsminė mintits pūtų tokia: Omnia, kam tu paratsei tuots du zodziuts - geocentrinėts ir heliocentrinėts, nu kam??? Ats netsuprantu, kam ratsyti tokiuts zodziuts, kam??? Kam???
Henrio Fordo kažkada paklausė apie mašinų spalvas. Jis pasakė: "be abejo, jūs galit nusipirkti bet kokios spalvos fordo automobilį, aišku, jeigu ta spalva yra juoda".
Rašykų rašytojo kažkada paklausė apie tai, kam jis rašo. Jis pasakė: "Be abejo, aš rašau skaitytojui. Aišku, jeigu ..."
...tai toks minties šuolis (rašančiojo galvoje), daugmaž atitinkantis perėjimą nuo geocentrinės sistemos prie heliocentrinės. Centre ne rašantysis, o skaitantysis.
Todėl jei pajėgtum perlenkti į daugmaž: „rašau ne tik skaitytojui, bet iš dalies ir sau; juk ateina į galvą ir tokių minčių, jausmų, kurie įdomūs ir kitiems žmonėms“ – va tada jau būtum kelyje į nušvitimą.
Prisiminiau seną blogerio testą:
http://www.rzu.lt/?2008-01-12
ten kiek kitas kontekstas, bet vis vien daugmaž ta pati esminė mintis...
Bet aš esu ožiuota ir man labai patinka ginčytis, o kotletų kepti - ne, todėl žiauriai provokuoja tokie pasiūlymai. Be to, čia literatūrinė svetainė, o ne kulinarų. Tad - cit! Ir leidžiam ateinančiom kartom toliau ginčytis. :)
Obelėl, bet juk tame ir esmė. Mes visi, kaip dori ožiukai, keturis puslapius badėmės ragais nenorėdami kits kito praleisti per tiltelį. Tad kadangi tas tiltelis egzistuoja tik mūsų įaudrintose vaizduotėse, ar ne laikas skirstytis? Jei ateis kas nors naujas ir panorės išsakyti savo labai svarbią nuomonę neįsiklausydamas ką jam kalba kiti, jis tai galės padaryti nepriklausomai nuo to, stebės kas nors jo veiklą ar užsiims šiuo tuo produktyvesniu - pavyzdžiui, kulinarija. Nuo pat pradžių sakiau, kad šita tema nelabai daug potencialo, išskyrus badymąsi, teturi. Tad kodėl ne kotletai? =]
Na, jei paskutinis Valko pasisakymas be ironijos, tai, sakyčiau, labai jau keista žmogaus pozicija - pirmiausia pats išsiardė ir išsiginčijo, o tada jau siunčia visus kotletų kepti... Atleiskit, kad kabinėjuosi, bet nereikia kitų idiotais laikyti.
a jūs pablūdot visai. atsiprašau, bet pvz poezija ir yra nuo žodžio POpsas, ir skirta skaitytojui. ir nė velnio ten saves juk nededi. jei dėtum sau, tai laikytum stalčiuj, arba kur vidinėj kišenėj užsikišęs tą eilių, pasaką, scenarijų. ir tie, kas sako, kad čia reiškia save tais kūriniais, meluoja ir neraudonuoja. pasauliui rašau, pasauliu tikiu, o ne pasaka.
Ir aišku kaip diena, kad šio to pasiekia tik tie, kurie rašo skaitytojui, prie to dirba, o ne tik gaudo vėjus, net ir poezijoje, ir tam reikalingas ir protas ir visi kiti dalykai, o ne vien am, įkvėpei oro ir jau išleidai burbulus, taip...kai kurie aišku, gali gražiai suraibuliuoti, bet vis tiek neužilgo, arba savo laiku vis tiek chlop!
Sutinku su šia pozicija.
Kartais poezija nuskamba gražiai, bet tik tiek. Nelieka, kas užkabintų. O būna, kad gal ir kreivokas eilius ar proza, gal ne iki galo su juo baigta, bet kažkas lieka tavyje po perskaitymo. Ir matai, kad ne dėl skambesio, o prasmės, minties rašyta. Iš idėjos taip sakant :)
O šiaip savo poziciją jau esu išsakius, jei neklystu.
Tikrai, nereikia čia meluot sau, kad rašau sau. Žinoma, šiuo atveju yra du variantai: jausies laisvesnis dėl kritikos - laisviau rašysi ir parašysi gerai. jausies laisvesnis - parašysi šnipštą, nes kritikuosi pats savęs, o ir kiti to nedarys (juk tau dzin).
Ai.
Man reikėjo pacituoti tik tą vieną tsakinį. O vitso kito vitsai nereikėjo kalpėti. Pet...tepūnie tai mano oda its kuriots itsinėriau.
“Ji vitsada kam norts atrodo grazi.“ Tiandien tuo įtikėjau, nets...Nets jei net Kitkio kūrypa kazkam grazi, tai ja jūtsų - tikrai. Aitsku, ats netsu lengvatikits ir man nė motaits lia lia lia...., pet viena moteritskė tiandien pagaliau mane priveikė. Ji tokia papratstai nuotsirdi, kad tik priets ją vieną vitsą tą laiką jauciautsi tsiek tiek nepatogiai...lyg pūciau kazkuo kaltats...lyg tskolingats, kad neperatsau,...lyg pūciau pritsipareigojęts ant to kampo vitsam gyvenimui. Vitsiemts galėjau patakyti eikit tsikt tsu tuo tsavo netąmoningu ratsymu, HO HO HO! Ir vitkats, pet jai ne. nets tsuprantat, ji yra viena its tų papratstucių, pet lapai nuotsirdzių...tokių tyrų popycių...ir laikts nuo laiko vis itsdygdavo tsu tuo tsavo klautsimu, kurits vits tskampėdavo kaip pratsymats, peveik keletats metų jau taip...Ir tiandien ji mane kazkaip tai tsugepėjo perlauzti tietsiog trioktst...ir ats vėl nertsiuots its odots ir itseinu ratsyti. jiemts. tsiuokart ne dėl meilėts HO HO HO! Todėl nepetskaitykit, ką tia priratsiau gadindamats jūtsų vakarėlį, o ratsykit, ratsykit tskaiytojui. pet kokiam. nets tik tai yra tikra, kai ratsydamats tsau, ratsai ir kazkam, ne vien tsau.
kitkits
Man reikėjo pacituoti tik tą vieną tsakinį. O vitso kito vitsai nereikėjo kalpėti. Pet...tepūnie tai mano oda its kuriots itsinėriau.
“Ji vitsada kam norts atrodo grazi.“ Tiandien tuo įtikėjau, nets...Nets jei net Kitkio kūrypa kazkam grazi, tai ja jūtsų - tikrai. Aitsku, ats netsu lengvatikits ir man nė motaits lia lia lia...., pet viena moteritskė tiandien pagaliau mane priveikė. Ji tokia papratstai nuotsirdi, kad tik priets ją vieną vitsą tą laiką jauciautsi tsiek tiek nepatogiai...lyg pūciau kazkuo kaltats...lyg tskolingats, kad neperatsau,...lyg pūciau pritsipareigojęts ant to kampo vitsam gyvenimui. Vitsiemts galėjau patakyti eikit tsikt tsu tuo tsavo netąmoningu ratsymu, HO HO HO! Ir vitkats, pet jai ne. nets tsuprantat, ji yra viena its tų papratstucių, pet lapai nuotsirdzių...tokių tyrų popycių...ir laikts nuo laiko vis itsdygdavo tsu tuo tsavo klautsimu, kurits vits tskampėdavo kaip pratsymats, peveik keletats metų jau taip...Ir tiandien ji mane kazkaip tai tsugepėjo perlauzti tietsiog trioktst...ir ats vėl nertsiuots its odots ir itseinu ratsyti. jiemts. tsiuokart ne dėl meilėts HO HO HO! Todėl nepetskaitykit, ką tia priratsiau gadindamats jūtsų vakarėlį, o ratsykit, ratsykit tskaiytojui. pet kokiam. nets tik tai yra tikra, kai ratsydamats tsau, ratsai ir kazkam, ne vien tsau.
kitkits
Ir dar.
Kadangi išoriniam skaitytojui programuoji pagal savo vidinį skaitytoją, tai, teisingai kaip Valkas pastebėjo,tai tada ir gaunasi taip, kad išoriniai skaitytojai tampa vien mūsų ego...a...e...materialinė išvestinė:D Na, trumpiau tariant, kokie esam mes, tokiems ir parašom. Logiška? Na jei programuoji pagal savo vidinį skaitytoją. Nes juk mes vis tiek esame šiek tiek savo paties ribose. Vadinasi pagal visą šitą ir parašome ne visiems, o tik tam tikrai auditorijai. Kuo siauresni esam mes, ribotesni, arba tiksliau - mažiau suprantantys ir pajaučiantys kitus, tuo mažesnem žmonių ratui ir teparašom.
Vadinasi yra dvi išeitys : arba rašyti ne pagal savo vidinį skaitytoją, arba plėsti savo ribas, tiesiog išsprogdinti jas...kadangi išbandyti viską, net tai nuo kas nepriimtina, viskam pritarti ir pan. reikštų visai ne savo ribų išplėtimą, o savo, grynai savo unikalios asmenybės pažeidimą gal net iki išardymo, vadinasi reika savyje ugdyti supratimą, kito žmogaus pajautą, o tai...dažniausiai ateina tik per gailestį... Nes negali suprasti to, ko nepatyrei, arba to, kam nieko nejauti. O kažką gero jausti tam, kas tau...atvratitėlno ir pan. tikrai negali, tada belieka tik gailestingumas...jis yra toks pat didis, kaip ir Tikėjimas. Palaiminti, kurie tiki nematę, kaip ir tie, kurie ištiesia ranką parklupusiam...am...na sakysim negrui.žydui.gėjui.paleistuvei...žmogžudžiui...aaaaaaaaaa.
Nu žodžiu, dabar galbūt jau ir nuėjau į tas lankas, kurių jūs nebesuprasit:D BET. Man atrodo, kad geriausia yra rašyti ne visai pagal savo vidinį skaitytoją...jei jis dar...na...a...Tiksliau pagal jį ir visada tik pagal jį, bet pagal tą jį, kuris stovi anapus...širdies linijos ir kai tas, stovintis šiapus sako, kad visi žmogžudžiai ir t.t. turėtų išdvėsti...jis, tas anapusis, galbūt ir nieko nebesako, nebando įsiterpti, nes tie žodžiai yra teisingi, bet...jis...tiesiog stovi irvverkia... galvodamas apie tai, ką ir kiek tas žmogus patyrė, turėjo patirti iki tapo tokiu...nes jis...jis juk tikrai kažkada buvo vaikas...? juk visi mes kažkada buvom vaikai ar ne?...
Ou ou ou! Kats tai dapar patsidarė vakarėlį pe Kitkio?! Tuojauts ats jumts parodytsiu, vitsots karkūtsots. Laikats jumts tsuzinoti vitsą tiestą apie ratsypą, taip. Taip taip, zinau, kad Kalėdytėts, pet reikia, Pėdiots, reikia, taip. Ir vistai ne todėl, kad tai rengiat kazkokiuts tai grupiniuts tsektso vakarėliuts pe Kitkio, o todėl...todėl...kad laikats jumts pagaliau tsuzinoti vitsą tiestą, taip.
Tai va tsitaip.
Visiškai sau ir be jokių pretenzijų rašo tik jauni, paaugliniai žmonės, nesuaugę visai. Tai dienoraščiai. Emociniai jausmai ten liejasi laisvai.
Kartais taip daro dar ir namų arba ne vien tik namų šeimininkės sentimeišn ir t.t. Vėl gi dienoraščiai.
Bet jei rašo vyyyrai..., nors ir dienoraštinio tipo, nors tik šiaip kokiom mintelėm užsirašyti, bet dažnai ir dažniausiai, jie vis tiek turi kažkokių tai planų su viltimis ir pan., kad kažkada iš to galės kažkas išsivystyti, na tapti literatūra tikra, arba bent jau kaip panauda tikrai literatūrai dalimis, mintimis ir pan.
O daugiau, tai nelabai kas ir terašo tik sau, sakyčiau, kad niekas, jei neskaityti jaunuolių, kuriuos dar tam tikra prasme galima priskirti paaugliams (ne seksualinę prasmę čia turėjau galvoje, jei kas taip pamanėt, ne:D)
Daugiau visi rašo ne sau, o kažkam, t.y. dažniausiai bilekam, kas turima omenyje kaip visi. Tikri rašytojai kartais rašo ir konkrečiai auditorijai, taip.
TAČIAU. Po to, kai tie parašymai vienokiu ar kitokiu būdu ne visai jiems palankiai susitrenkia makaulėmis su kokiu tai vertinimu ar vertinimais, po ilgesnio ar trumpesnio tokio susitrankymo makaulėmis, tos kūrybos savininkai ir tampa...na jie patys įsivardina kaip nesuprasti, nepripažinti genijai ir tampa rašančiaisiais tik sau, nors patys, viduje, jei sąžiningai pripažintų, tai iki apsišikimo trokšta to pripažinimo, kuris, savaime suprantama eina tik per skaitymą, o tai ir reiškia, kad jie trokšta būti skaitomi, todėl ir rašo ne sau. Taks, tokia yra tiesa.
Kita diela, tai dėl to sekso ir santykiavimo su skaitytoju. Nors čia Omnija ir ne tai galbūt turėjo makaulėje, taačiaau...tenka pastebėti, kad vyrai rašytojai, turiu momeny tikrai tikrus rašytojus, kad ir sakysim tokį Irvingą su Murakamiu, bet čia tik šiaip pavyzdys, turiu momeny beveik visus vyrus rašytojus, na jie tikrai kažkaip tai stengiasi...pasantykiauti su tuo skaitytoju:D O jei rimtai, tai sekso tema vyrams yra be galo svarbi ir retas apseina be jos savo kūriniuose, turiu galvoje, be jos kaip be pagrindinės apie kurią iš esmės sukasi visas pasaulis. Jiems sukasi, o ar ištikrųjų sukasi, tai čia jau nesiimsiu spręsti ir nesiduskudakinsiu ta tema:D
Žodžiu, nors jų pagrindinė kūrinio tema gali būti ir visai ne seksas, tačiau jie to neišvengs, na to pasantykiavimo su skaitytoju, banduymo jo užkabinti per tai, tai yra pakalbėti apie tai, kas jiems yra labai svarbu. Net ir rašydami apie iš ties globalines problemas, temas ir t.t.
Moterys gi, nors lygiai taip pat gali naudoti sekso temas su visais jų išplėtojimais ir atvirumais, dažnai ir daug dažniau išvengia, tiksliau joms natūraliai išeina, nesantykiauti su skaitytojų spaudžiant vien ant šitos plotmės, o kuo puikiausiai varosi visomis plotmėmis netgi tada, kai net kūrinio pagrindinė tema yra seksas ir kai kūrinys pilnas atvirų sekso scenų (nors nebūtinai). Taigi, dalinai, dažniausiai ir t.t. skaitydama bet kokį kūrinį, kita moteris, net nežinodama kokios lyties asmuo tai rašė, labai lengvai tai gali neklysdama nujausti...na aišku, turbūt, galbūt ir gali būti kokia tai paklaida, bet...kažin?...:D
Aš tai manau, kad tik tikrai talentingi ir nemažai darbo įdedantys rašytojai gali to išvengti, bet ir tai balansuoja ant tos trapios ribos, ties kuria smunkama...žemiau juostos (vyrai), ir žemiau proto..a..e..gal?:D (moterys)...na čia turėjau momeny...am...visišką realaus pasaulio išnykimą, o vietoj jo atsiradimą tik piš piš emocijas ant emocijų, seiles meiles terles e..ai nu užtenka ant to kampo.
Žodžiu, aš manau, kad tikrom rašytojom moterim yra lengviau pasakyti tai ką jos nori pasakyti, nes jos neįsitempia skaitytojo į lovą taip dažnai kaip vyrai rašytojai, kur skaitytojas nebepastebi nieko kito, nors ir mato, kad tas kitas yra, bet...jam besinori tik šito...na ir tada tiek ir belieka tos perduotos žinios.
O vyrai rašytojai turi labiau pasistengti, nes jiems tai prigimtinai neduot..a..e...kažkaip kitaip...Na aš nežinau, bet atskirsi kur rašyta vyro, o kur moters ir viskas! Vitkats patakiau!:D
Ir aišku kaip diena, kad šio to pasiekia tik tie, kurie rašo skaitytojui, prie to dirba, o ne tik gaudo vėjus, net ir poezijoje, ir tam reikalingas ir protas ir visi kiti dalykai, o ne vien am, įkvėpei oro ir jau išleidai burbulus, taip...kai kurie aišku, gali gražiai suraibuliuoti, bet vis tiek neužilgo, arba savo laiku vis tiek chlop!
Ne kūryba, kaip pasakė aktorius Jokūbas Bareikis „yra žmogaus mintys, jausmai.“ O „protas, intelektas, fantazija, žinios padeda tai sudėlioti į tam tikrus rėmus.“ Taigi – dar reikalingas ir protas, fantazija, intelektas ir t.t., jau nekalbant apie pagrindą – minčių ir jausmų turėjimą. Ir tai puikiausiai tinka kiekvienai kūrybai, taip.
Bet pabaigai, kaip paguodai:D galiu pasakyti ir dar vieną jo sakinį apie kūrybą, kurisseka po jau čia mano pacituotų – „Ji visada kam nors atrodo graži.“
Ai... man kaip skaitytojui dzin kam rase autorius sau, kažkam konkrečiam, visiem. Jeigu man patinka, godžiai perskaitau iki pat galo.
Man nesvarbus rašytojo statusas, jo padėtis rašyk bendruomenėje, amžius, net gi patirtis. Jeigu man patiko aš neslėpsiu džiaugsmo, padėkosiu, ar pagirsiu. Aš noriu, kad jis žinotų, aš jį skatinu ir palaikau. Visa kita jau autoriaus rankose, ar jis apsidžiaugs, ar mane išvadins:
- Dar vienas "durniukas".
Jeigu autorius neturės jokio palaikymo jis ilgai negyvuos. O maitinti savo ego pasipūtimu, kokia prasmė. Vis tiek mes apie jus pamirštam ir vargu ar kas jūsų kada nors ieško.