Beje, manau, kad rašančiojo požiūris į klausimą, ar rašau sau, ar skaitytojui, ir sąlygoja, ar jis gali sukurti kažką gero ar ne. Žinoma, buvo tokių kaip F.Kafka, kurie rašė tik sau ir net nenorėjo tekstų niekam rodyti, bet čia jau kita kategorija.
Po to, ką čia Valkas surašė, temą galima būtų padalinti į dvi esmines dalis: 1. kam skirtas mano rašymo rezultatas? ir 2. kam nuo to malonu?
Malonumo nelaikau rezultatu, čia tik pasekmė.
Taigi, kaip aš visą tai vertinu:
Jei rašau, kaip čia sakoma "sau", tai ir rezultatas yra man. Tada rašau taip, kaip man patinka, nekreipdama dėmesio į tai, ar mano tekstai kitiems kažką duoda, ir į visus komentarus atrėžiu "kaip noriu, taip ir rašau!" Nuo to galiu patirti didelį malonumą. Galiu jo ir nepatirti. Taip pat ir su skaitytoju - jei mano "rašymas sau" įtiks ir jam, gal ir jis pasimėgaus. Tada jau man dvigubas malonumas.
Antrasis variantas - jei rašau skaitytojui, tada esu dėmesinga jo poreikiui ir bandau kelti savo tekstų lygį bei vertę atsižvelgdama į ne vien į savo "man taip atrodo", bet visų pirma į skaitytoją. Mano tekstas orientuojasi į skaitytoją. Skaitytojas yra to tikslas. Ir, savaime suprantama, to niekas net nebandė neigti - jei pataikau ir suvirpinu skaitytojo širdį, tada aš mėgaujuosi ir man vargas atsiperka šimteriopai.
Valkai, man atrodo, šiek tiek nukrypai nuo kalbos apie rašymą prie filosofinės diskusijos, kurią galėtume apibendrinti kaip "ar mūsų gyvenimas turi kitą tikslą nei patirti sau malonumą?"
Čia kaip ir su kalbėjimu... Dažniausiai, jei kalbame, tai kalbame kažkam. Bet kartais ir su savim galima pasikalbėti, nieko čia tokio :).
Tikrai rašydama negalvoju apie skaitytojo pasitenkinimą, man svarbiausia, kad jis sureaguotų su informacija, kurią noriu perduoti. Pasitenkinimas gali būti viena iš provokacijų tam.
_kosmosas_\kaip apskritai gali būti noras rašyti ar piešti ar kurti muziką tik sau ir paskui pa dėti į stalčių?
Laisvai galima :) aš mėgstu pešti. Atsipalaidavimui. Bet tikrai niekam nerodau.
O štai rašliavą parodau. Kartais.
Šiaip, jei rašau "viešumai", tuomet tikrai galvoju, kaip pasiekti skaitytoją. Ypatingai gerai, kai yra kas paskaito ir kritiškai įvertina iki publikavimo (aš čia apie buitinį, o ne profesionalų vertinimą). Nes pvz. man neretai pasitaiko nuklysti į pašaliniam asmeniui nesuvokiamą simbolizmą. Tuomet labai gelbsti žvilgsnis iš šalies.
tai jeigu rašyti tik sau, tai kam tada apskritai tai daryti? kaip apskritai gali būti noras rašyti ar piešti ar kurti muziką tik sau ir paskui pa dėti į stalčių? juk stimulo nėra. žmonės, kuriems tu kuri ir yra tas stimuliatorius, jėga - varanti, vedanti pirmyn, verčianti tobulėti, siekti kažko galų gale. ne. nesuprantu tokių "rašau sau lalala"
Kažkur skaičiau, kad 90% galvažudžių, nuteistų mirties bausme, tvirtina, kad yra nekalti. Taip jau žmonėm būdinga, tikėti tuo, kuo nori tikėti. Ypač rašantiems, nes jie turi polinkį į fantazavimą.
Kaip ten su tuo rašymu yra? Rašau sau? Rašau publikai? Ai, kaip noriu, taip ir sakau.
Nagi, Obelie, o ar kiekvienas savo elgesio neprojektuojame į išorines normas? Žmogus - socialus gyvulys. (Achtung! Toliau seka froidizmas, silpnų nervų žmones prašome pasitraukti kognityvinio disonanso išvengimo vardan)
Mus valdo smegenyse sėdintys du padarai - tarkim ežiukas ir meška. Ežiukas stengiasi daryti viską, kad mūsų veiksmai būtų kuo palankesni mus supančiai visuomenei, jis moralizuoja, liepia nusisukti kai kas nors viešai šlapinasi ir numesti vargšui skatiką, jis yra suformuotas socialinių normų ir stengiasi visokeriopai tas normas išsaugoti. O meška rūpinasi viskuo, kuo dera rūpintis miške gyvenančiai meškai - kad būtų prikimštas pilvas, kad niekas netrukdytų, kad būtų laiku surastas partneris reprodukcijai ir su juo spėtume, žodžiu, patys suprantat. Meška yra suformuota visų mūsų rūšies išlikimą sąlygojančių veiksnių, ir pati ji propaguoja tik tą rūšies išlikimą. Bandymą vienu metu įtikti ir meškai ir ežiukui kai kurie žmonės vadina juokingu terminu "laisva valia". Vat. Ir atkreipsiu dėmesį į tai, kad abu pradai, abu gyvulėliai yra itin neindividualūs, vienas jų rūpinasi sociumu, kitas - rūšimi, nei vienam jų nerūpi tamstos likimas, norai ar kaprizai. Rašymas? Kūryba atsiranda tada, kai to prireikia ežiukui arba meškai (dažniausiai ežiukui), o ne tada, kai tamsta užsimanot.
Vadinasi, mes viską darom TIK kitiems, taip? Nu juk taip. Nepasiginčysi.
O visa esmė tame, kad ši teorija irgi yra tik teorija, ji negalutinė ir senuką Zigmundą galima nesunkiai išrankioti po gabalėlį bei sumesti į klozetą. O po to taip pat pasielgti su tuo, kurio pagalba mes jį rankiosim. Ir taip toliau. Dar neatsirado teorijos, kuri paneigtų tą, kuria šiuo metu vadovaujiesi? Palauk porą dešimtmečių, atsiras.
Ar viso to kontekste galima tvirtinti, kad YRA taip ar kitaip?
Valkai, jei savo gyvenimo filosofiją taip užaštrinsim, tai, be abejo, galima sakyti, kad viską darome TIK sau. Bet man atrodo, kad čia buvo tikimasi kitokios perspektyvos.
Ir vėl varysiu savo vagą - kodėl jūs rašot skaitytojui? Ar ne tam, kad gautumėt kažkokį fydbeką (kad ir vien sužinodami, jog jūsų kūrinį perskaitė)? Ar tai nereiškia, kad rašot dėl efekto, kurį jausit patys? Ar tai nereiškia, kad rašot sau?
(ir - taip, tokiu atveju išeina, kad viską viską mes darom sau. Nagai į save lenkti)
"Apskritai, ir pats paveikslas savaime nėra meno tikslas. Jeigu žiūrovas nesidomėtų menu, tai nė vienas kūrėjas, manau, nenutapytų nei vienos drobės, neatspaustų, nei vieno estampo... iš nevilties." M. Meškauskas
Bičių Motina, aš čia rašau skaitytojui. Jeigu rašytum sau, tai kam duodi (leidi, prašai, tikiesi, siūlai) kitiems skaityti? Begalę tekstų prirašau SAU mintyse, paraštėse, ant aprasojusio lango, pakelėse, pagalvėse... Tik jei savo rašytą tekstą įsidrąsinu kitiems pakloti skaityti - tuomet rašau ne sau. Rašau skaitytojui. Juk kai JIS ar JI skaitys - manęs jau nebebus šalia (nepataisysiu, neišbrauksiu, kablelio nepadėsiu). O taip norėčiau, kad mane suprastų (pajustų be žodžių) :)
Vat aš taip pat kaip Laukinė Obelis galvoju ir darau. Man vienas iš smagesnių rašymo etapų yra dėlioti detales, kurios skaitytojui pametėtų vieną ar kitą užuominą tam tikru metu. Be to aš dar ir skaitytojo nuomonės paklausau. Pasakė "jau reikia veiksmo/ meilės/ apibendrinimo", vadinasi galima sudėlioti taip, kad tai atsirastų.
Aš rašau TIK skaitytojui, vienok tai nereiškia, kad tai darau pagal kažkieno diktuojamas sąlygas. Ir be to - kad rašau ne sau, visai nereiškia, kad iš to nėra malonumo.
Bet ir malonumas rašabnt iš dalies juk kyla dėl to, kad kūrinys bus skaitomas? kai kūrinys skaitomas, malonumas jaučiamas iš dalies dėl to, kad aš jį parašiau, t.y. pasitenkinama visų pirma savimi?
Vienareikšmiškas atsakymas čia rodytų tik pasipūtimą ir neišmanymą. Visada yra ir to ir to, tad geriausia iš tiesų sakyt - niekam.