Taikos Varna Medoosa Grunkt, kalba apie nežinomus žemynus. šiai temai pašvenčiu savo nesveikos nevilties išraišką, kilusią dėl per greito finalinio akordo.
maloniai kviečiu, ateikite paskaityti — tai tikrai bus banalu.
Tas, kas ieško savęs kūryboje, ir su džiaugsmu atranda, iš pradžių, ko gero, būna truputį panašus į žmogų, atradusį nežinomą planetą, na kad ir žemyną, tarkim. Nium, susitapatina su Kristupu Kolumbu ir galbūt net su pačiu Kristumi, nes atradęs naują erdvę, kurioje gali save išreikšti, tampa savo idėjų pranašu. Bet ar ilgai trunka tas pasitenkinimas savimi? Jis trunka tol, kol kas nors tau pasako, kad nė velnio tu nesi pranašas, kad kūryba, ant kurios tu stovi yra kažkokia statinė, kad tu net ne stovi, o svirduliuoji ant tos savo suklypusios statinės ir tavo kalbėjimas visai nėra kalbėjimas, o tik tuščias veblenimas. Tuščias, nes be jokios minties. O tu tu tu, tada pradedi galvoti: "bet juk aš jiems kalbu. Negi mano balsas toks silpnas? Negi neturiu, ką pasakyti?". Esmė yra tame, kad žmonės visu kuo bando kažką pasakyti. Sakome įvairiausiais būdais. Žodis ne visada pranašus atskleisti mintis ir vaizdinius, kurie mumyse nuolat kinta, susilieja. Pasaulyje iš tiesų galbūt nenuobodu tik dėl to, kad žmonės viskuo bando kažką pasakyti. Atpažinti būdus kitame, atpažinti tai, ką žmogus nori pasakyti - to norėčiau visiems palinkėti. Skaitantiems, kuriantiems, miegantiems ir budintiems.
O šiaip jau aš visad pagalvoju taip: kaip galiu sakyti, kad eilėraštis, išjaustas kuriančiojo, yra tik žodžių kratinys, be prasmės, tuščias, kad skaitydama nepajuntu gilumos. O ar kiekvienu žmogumi susidomiu? Ar kiekvieną medį pačiupinėju? Jeigu nesusidomiu, ar tai reiškia, kad jis vertas nesidomėjimo? O gal tai reiškia mano pačios snobiškumą? Juk galiu paprasčiausiai praeiti pro šalį. Ar kas nors klausė mano nuomonės? Juk ne prie mano durų, ne man asmeniškai paliko savo eilėraštį.
O čia pamąstymui (true story):
Pamenu, vienas draugas rašė istorinį romaną. Rašė ilgai. Tol, kol vieną dieną, berods, baigė. Ir sugalvojo jis tada nusiųsti romano rankraštį Sigitui Parulskiui, kad jis įvertintų jo darbo vaisius. Paklausiau tuomet jo, ką pasakė Sigitas Parulskis. Draugas su džiaugsmu rėžė: "Jis pasakė - šūdas!". "Tai va, nieko gero",- tariau aš jam su užuojauta. O jis man į tai atsakė: "Tu nesupranti, jis pasakė - šūdas, bet pasakė tai SIGITAS PARULSKIS". Dar dabar man ausyse skamba draugo tonacijoms ištartas Parulskio vardas.
Truputis savikritiškumo visiems reikalinga - tiek, rašantiems, tiek skaitantiems.
ech.. na ką, pasireikšti ir man noris. žinoma, galbūt ne kažką aš čia jums pasakysiu, nes, vis gi, nedaug man metų palyginus su kitais.
manau, kiekvienas nori būti įvertintas, vienaip ar kitaip. ne visi yra profesionalūs rašytojai, ne visi pradeda nuo kažko didelio. galbūt pats žmogus banalus, na, tai ko tada iš jo norėt?
pagal mane, banalybė nėra blogai. daugelis pradeda nuo banalumo. aš prisimenu pirmąjį savo kūrinį. dabar paskaičius juokas ima. kuo toliau, tuo labiau žmogus tobulėja, jei nebūna, na, kaip čia išsireikšt.. sakykim, pažemintas, visiškai sutryptas kritikų, kad pagalvojus apie popieriaus lapą ir rašiklį, šiurpas ima.
pradedantieji nebūna išbandę visų stilių, visų temų. galbūt jiems net nelemta rašyt, kas žino?
vienu žodžiu, norėjau pasakyt, kad žmogaus, kuris tik pradėjo rašyt, tik atrado, kaip save išreikšt, negalima trypt. na, žinoma, kritika sveika, bet kai jos ne per daug.
nežinau, ar ką supratot, ir ar išvis aš čia į temą pasireiškiau. :D vis dar stengiuosi normaliai dėliot mintis, nesiblaškyt, susitelkt į tai, ką rašau ar į tai, ką kalbu.
Kiekvienam iš mūsų banalybė skamba savaip.
Priklauso tai nuo žmogaus požiūrio, nuo realybės kurioje jis gyvena, galiausiai nuo amžiaus ir patirties, o ji, kaip žinia, ateina tik su laiku.
Pernelyg susireikšminusiems ir „patyrusiems“ visas įmanomas gyvenimo meiles/nemeilės, besišaipantiems iš jausmų ir klaidų klaidelių, taip „meistriškai“ čia operuojantiems bendromis sąvokomis iš vadovėlių, norėčiau priminti, kad
be širdies pažinimo medžio vaisiai žali ir sėkmingai nuodija protą.
Siūlau brandumo formulę : protas + širdis,
nes protas + cinizmas lygus beprasmybei... jos mums reikia?
Gyvenimas margas,todėl ir įdomus.Visi teisūs,bet visi klysta.Visi mastantys,bet nevisi supranta.Tad prieini išvados,kad visokių reikia.O ką skaityti kas norės,ta ir pasirinks.Niekas per iega nevaro.Tad pirmyn kurti.
Ach, čia kai kurie linkę į super modernizmą ar šiaip nugrimzdę į eksravaganciją...Tai jų teisė...Aš už tai, jog kopimas į kalną irgi darbas...O jei norit, tai akmenėlio stumimas į viršų geriau nei į apačią...
Kas vienam banalu, kitam ne banalu... Beto, niekas nedraudžia pabandyti išreikšt save bet kokia forma... Juk nėra idealių žmonių, todėl nėra ir idealių eilių... Bet stengtis galima... Gal apseisim be kirvio..? Kažką sukapoti ar nukapoti nesudėtinga, sunkiau pakilti ir pakelti... Aš humanistė, nors tai nereiškia, kad man viskas tinka ir paTINKA.
Toks jau stereotipas susidaręs, kad kurti galima tik šviesiausiomis gyvenimo valandėlėmis, iš didelės kančios arba danguje pamačius regėjimą ar kokią kitą panašią metafiziką.
Kodėl "genialiausi" darbai ir tie kurie visiems patinka būna apie alkoholi, politika ar dar kokią tai nežmogišką "meilę", kažką, ko daugelis jaunučių žmogelių net nesupranta? Kuomet kažkoks pradedantysis parašo savo pirmąjį darbelį apie, galbūt, banalų, bet teisingą mąstymą, neskaitant meilės temų, šiaip atveria jausmus, nors ir susipynusius ir išdarkytus, pojūčius, išgyvenimus, tą dalelę savęs įdeda ir visi išsiunčia į visas puses, mat neturi savo stiliaus ar dar kokio dalyko, kuris tiksliai neįvardijamas. Neįvardijamos ir klaidos kurios buvo darytos kuriant ar stengiantis.
Toks jausmas, kad čia yra susidaręs kaži koks kultas "rašytojų" kurie propaguoja vieną ir tą patį.
kitas dalykas, jei čia randu taip pat banaliai ir prastai rašančių draugų ir mes bet kokius vienas kito kūrinėlius patys pasikomentuojam ir pasigiriam, o jei kas kuolą - tai ir pasiguodžiam ar net pasiskundžiam. o naudos nulis.
kai buvau mažesnė, net buvau išsiregistravus iš rašykų, iš pykčio, kad nesupranta mano genialių eilių apie meilę seilę :D
Banalu yra tai, kas kartojasi, kas daug kartų vienaip ar kitaip perskaityta ir jau nebepalieka jokio įspūdžio, ir aišku, kad skaitant didelio džiaugsmo tai nesuteikia .
Kita vertus, visi pradedame banaliai, ir skelbti tuos kūrinius čia ir būti kritikuojamiems yra vienas iš būdų nustoti taip rašyti. Juk ir kalbėti pradėjome nuo 'mamos' ir 'au au' , o ne nuo transcendencijos ar achilo kulnų.
visokių ir banalybių yra,kartais tikrai šypsnį kelia(o kam pykt?),bet dažnai ir gražios,lyriškos eilės vertinamos kaip banalios.Ir tikrai,pasikėlusiems siūlyčiau pirkt mėgstamų poetų knygas (ar savo išleist) ir nedejuot kokį brangų jų laiką gaišina
Baisiausia banalybe buna skaityti apie nelaimingu meiliu labirintus, suduzusiu sirdziu kruvina kapsejima ir sviesos tunelio gale nebuvima. Nu nieko originalaus, visai! Bet siaip pritariu - cia tokia svetaine, kur kiekvienas isbandydamas parodo save.
Patikekit, tokiu banalybiu fanu - tukstanciai.
Manau, kad jų pasitaiko vis dažniau, nes kuo toliau, tuo sunkiau kažką tokio įvardinti kitaip. Rašykit ar apie š, ar apie saulę, bet jei sugebėsit pritraukti nors vieno skaitytojo dėmesį, tai niekas neturi teisės sakyti, kad nevykusiais rašote.
Aš išties pritariui,čia kažkuriam jau minėjusiam, jog čia tėra mėgėjiška svetainė, na, o jei jau manotės esąs geresnis už čionykščius, tai,prašom, plaukite į platesnius vandenis, o kap ne, tai ramiai sau toliau kurkite čia. Bet nedraskykite, ponai, akių, jog kuriama banaliai. Kiekvienas laisvas ir pasirenka kaip, ką ir apie ką kurt. Jei jau nugrybavo, duokime pastabą ar patarimą, o ne linčo teismą ir amžiną smerkimą !