Akimirkos,kuriomis gyvenome,sugrįš kaip mintys.tik kituose kūnuose.gersime obuolių vyną.kartoninėse dėžėse sodinsime kmynus.nuėmę derlių,virsim arbatą.atlaisvins vidurius.juoksiesi iš manęs.mat pamirštu savo vardą,skaičius iki begalybės.pamirštu troleibuso numerį,ar kiaušinius keptuvėje.ir ne dėl to,kad aš prietranka,tu žinai-kosmonautas.ir vis tiek myli.verksi kartu su manimi.nes pasiansai neatlaikys vėjo.o aš būsiu prasigėręs lošėjas.parduosiu savo sielą velniui.kad galėčiau nupirkti tau lotoso žiedą.tada juoksimės kartu,nes aš-teatrališkas šiknius,o tu-mergelės gvadalupės parodija.ir vėl verksi.nakties dangų nokinsim tirštais mėnulio dūmais.o ruduo kvepės kitaip.žalvarinėm žarijom.

Žinai,dabar-yra vakar-ypatingas metas.nesvarbu,kad toks kiaurai šlapias ir pamėlęs nuo vėsumos kaip narkomano lūpos.ar įvilktas į meilės ir mirties lietpaltį.dabar suprantu,kas esu akimirkoje.ir kas esi tu.akimirkoje.

Gyvenimas yra poezija.kiekviena akimirka.skruzdžių sekundė.milijonas metų atgal.dinozaurai yra poezija.tu esi.visa kas yra.o mes-kosmonautai.mirę iš laimės,todėl be skafandrų.o man patinka Tau rašyti.nes žinau,jog esi vis arčiau.ir vis labiau supranti kuo kvepia kalifornijos žvaigždės.

Tai yra dalis neegzistuojančio mūsų likimo.tai kasdienybės staigmenos.neparašyti,todėl nedegantys mano scenarijų rankraščiai.tai tavo juokas.vadinu tai atsitiktinumais.

Nes mūsų gyvenimas-
Kino filmai
Mirties ir meilės klaustrofobija
Ruduo kvepės kitaip.


-vyno taurė Už-

-mano sapne žmonės neturi kojų.todėl vaikšto rankomis.jie rūko kolumbiškus cigarus.ir serga sifiliu.jie ištvirkę,velnio prakeikti hedonistai.moterys dėvi vyriškus kostiumus.ir vaikšto pražergusios kojas(kurių neturi).vyrai apsiskarmalavę juodom sukniom.raudoniu išsimozoję lūpas.vaikų čia nėra.užsimezgusius embrionus patiekia desertui,sako,po to kurį laika nesenstama.arba sodina į kietą dirvą.globojami mėnesienos virsta įstabaus grožio žiedais.čia miglą audžia apkvaitusi prieblanda.aitrus muskuso tvaikas gniaužia smilkinius.tolumoj regimi traukinių mašinistai sustoja nuraminti stovinčius libido.visa kas čia-kabaretas:girtos bei talentingos kekšės,pasimovusios ant miegančių vyrų,nesibaigiantis orgazmų kankanas,prakaitas vyrų taurėse,raudonis moterų įsčiose.čia niekada nesibaigia malonumai.kaip nesibaigia kančia.mano sapne dievas neištiesia rankos,o Mozę ištikus amnezija.čia skelbiamas nepakaltinamu kas antras gyventojas,kas penktas yra miręs,kas trečias-mirtininkų sąraše.čia nėra gyvenimo ar mirties.nėra laiko.čia tik riba,makabriškas gyvenimo siūlas,įtemptas ties bedugne.pagyvenusios moterys kvepia dulkėmis,kurena laužus,kosėja neužsidengdamos burnos.jaunystės amžių perkopę vyrai geria džiną,burboną ir alų,dulkina kambarines ir šlaistosi skersgatviais.valkatos šunys laižo niekada neateisiantį rytą.žvirbliai geria romą nuo gatvės grindinio.girtuoklis Džo postringauja apie senus gerus laikus.o man į viską nusispjaut.nusispjaut per kairį petį.ir net per medinį altorių.-

o iš tikrųjų.
mano Naktys ne sapnams.

mano Gyvenimas-sapnas.

*
terore
tu esi teroras
terore
tu užšaldai mano odą
terore
tu esi teroras
terore
tu imi mano ranką ir eini skerdyklon
terore
tu esi upė
vedanti bangas skerdyklon
*

Marija Magdalietė-šventoji prostitutė

dvasios kūno pagirios-nūdienos moralė.

*Dieve,Tu matai,koks aš nelaimingas.
Aš žinau, aš per vėlai, bet gelbėk mane.
Aš prižadu.
Aš sudraskysiu savo užrašus,eilėraščius.
Aš nebegalvosiu, kaip Tu nenori.
Aš melsiuos.
Aš eisiu į vienuolyną.
Dieve,nors mirštant padėk man.
Aš tikiu,tu atleidi paskutiniąją minutę.
Už visą gyvenimą.
Dieve,Dieve,į Tavo rankas- - -
O ne,aš žmogėnukas, žmogėnukas,Dieve.
Dieeveee!- - -*

žvirbliai.net ir tie nebelesa iš mano delnų.
o paryžiaus siluetas varva.tirpsta.gęsta sulig tamsa.kur horizonte-plikagalviai seniai iškosėja laukan plaučius.ir jūros kvapą.
tyla smelkiasi pro vėjus.pietietiškai negroja dešrainių pardavėjo lūpos.ir ant tilto nešvilpia dūdelėmis žmogus orkestras.
iš mano sąmojų nesijuokia vienmarškinės damos.
ir tik tada,kai dalinuosi svajonėmis,visiems pasidaro juokinga.

kvatokit.
man-tyla.
ir skauda.

aš gi ne don kichotas.ir mano karas-ne su vėjo malūnais.ir neturiu sančos pančos.ir nesu didvyris.esu tik su savim ir sau-tai,matyt,ir bus didžiausias nesusipratimas.

/ar galima ką nors padaryti-
kai viskas,ką iš tiesų brangini tėra išsigalvojimai.o tai,kas atneša vien bėdas turi būti vadinama realiu gyvenimu.kai esi,bet nebenori būti.kai sudūžti.ir pavargsti klijuotis iš naujo.kai persikrauni.kai kelyje nėra nei sankryžos.tik dangtis į kanalizaciją.kai nebežinai.kai tiesiog esi dulkinamas pro visus galus.ir kai supranti,kad tėra vienas dulkintojas-tu pats.kai problema-aš.kai įpranti kurti gyvenimo siužetus tik su užmerktom akim.kai savam kosmose dediesi genijus,o žemėje temoki būti apsiseilėjusia vidutinybe.kai suvoki,kad nėra didelės problemos.bet negali patikėti,kad kadanors išsispręsi.kai tampi stojiškas.pasyvus.kai sulaužai save ir savo ideologiją.kai sutrypi pamatus.ir nebegali pradėti iš naujo.kai atiduotum viską-už galimybę tikėti savo pasauliais.kai tiesiog manai esantis nepritaikytas bet kokiam naudojimui.kaip kad brokuota kaladėlė.nepanaikinamas defektas.ar šūdo krūva.-ar galima ką nors pakeisti?ar įmanoma išmokti vaikščioti mažais žingsneliais iš naujo, nuo pat pradžių pradžios?/

o laikas.
kai sakiau,kad jo nėra-buvau tik kosmonautas be skafandro.
ir tada dar mokėjau būti laimingas.
o tai ar galima atsukti laiką?
ar galima..?
atgal-atgal-atgal...


*Zoori,zoori-šnabžda Garšva.
Kur yra Zoori?
Kas yra Zoori?
Kodėl yra Zoori?
Aš pamečiau zoori.
Padėkit man jį surasti!
gal jis išskrido?
Gelbėkit!
Antanas garšva unkščia.Jis rėkia.Ir kumščiais daužo sienas.Iššoksta smeigtukai.Chagallo reprodukcija apsiverčia ir pakimba atvirkščiai.*


man sukasi dangūs.
ir sunkiasi ašaromis debesys.
niūriumu traukiasi vokai.
pagoniai balandžiai juos ištremia į vėją...

avys.mano juodos avys.
ir kas man iš jų?
kas iš savęs?

/vyko jo motinos laidotuvės.jis neverkė.ir aš neverkiau.toj pačioj salėj gėrėm kavą.ir rūkėm.jį vadino Svetimu.o aš buvau juoda dėmė...tas egzistencializmas.paliko man įspūdį.ir Alberas,kai spaudė man ranką,gal užkrėtė kokiu keistu ir metafizišku absurdo įtikėjimu.nežinau.bet imu įtikėti,kad laikas egzistuoja.ir priskiriu jį parazitų klasei.ir nebemoku išgalvoti prasmės visam šiam reikalui.viskas taip blunka.taip liejasi.nevalyvos vėlyvų vakarų transformacijos.ir akys nuolat drėkstančios.o aš-juoda dėmė.ir jis-Kamiu.leidau jam daryti man įtaką.ir turbūt todėl nebebūsiu naivus...dabar manimi plaukia visi Tie, kuriuos skaičiau ir kasnakt vis grimzdau, vis siekiau neišmatuojamo gylio...man sakė neskaityti Nyčės, nes nusižudysiu-reikia susigundyti.tegul bus mano draugas.o draugas draugui gi nekanda...dabar manimi plaukia rytas,Norvegija su Grygu...sakė,kad rock’n’roll’as savy koduoja velnio pranašystes-iki šiol negaliu atsiklausyti...dabar manimi plaukia laikas...visai pamiršau-juk dar neišmokau būti vandens gėlele.nemoku nei plaukti.tik skęsti.išmokė.../

mano leitmotyvas-ratilai.
pamažu sukasi.
plečiasi.
ir norisi skęsti.
nuskęsti.
paskęsti...

leisk man būti nematomam.


griūna pilis.
vaiduoklio.baltais marškiniais.aukso sąsagom.

*Kelios minutės iki dvyliktos. Garšva sėdi ant gėlėto linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų. Aplinkui žydi gėlės ir didelės plaštakės tingiai mojuoja sparnais vėduoklėmis. Garšvai vėsu ir gera. Jo rankoje rožė. Mirusios moters veidas. Jos lapeliai minkšti kaip užuolaidos. Garšva laiko popieriaus lakštą ir plėšo jį į siauras juostas. Jo veidas laimingas. Ramaus idioto. Jis uosto popierių. Jo veidas šinšilo.*

žinai,man liūdna.
bet beveik nebeskauda.
-ir vėl mefistofelio juokas-
žinai,aš turėčiau pasveikti.
-bet tikiuos supranti,dvasios ligos rimtesnės nei kūno-
užkaisk arbatos.
nes aš noriu Būti.
-tik nežinau kaip ir kas-
aš parašysiu laišką.
Tu turėtum jį gauti.
-jei tik balandžiai nebus egoistai-
tik aš nesu tikras,
ar sugebėsiu
palikti
savo avis
savam
kosmose.

žinai…
man nebeužtenka būti kosmose.
-noriu būti Kosmosas.-
žinai, eik, atsigulk, pabandyk užmigti.
Aš atsigersiu arbatos.
Ir paieškosiu dievo
-ant stogo-
mes dar susimatysim,
tu juk žinai?

/taip kalbasi mano mintys.mano gyvenimo-kosmoso paralelės.ir,žinai,kartais nutinka palengvėjimas./

*Tebekyla į viršų knyginės dulkės. Saulės spindulys apšviečia nuogą sieną, nes reprodukcija karo šešėlyje. Skaidri mėlyna spalva. Jauku.*

nežinomybė.
drėkstančios akys.
Tyla.
ir aš-kosmonautas.
kai dar neturėjau skafandro.

-avys.mano juodosios avys.jūs kurį laiką…pasaugokite.pasaugokite…mano neegzsistuojantį kosmoso laiką.aš grįšiu.nes dabar būna vakar.aš grįšiu,patikėkit,aš grįšiu.nes laimėjęs negali būti vienas…-

būsiu autoportretas.
Mesk mane į sieną.
/nutyla.suklumpa.merkiasi akys.virpėjimu prisipildo realybės etiudas./

ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-žaibuoja.

* Jo veidas laimingas. Ramaus idioto. Jis uosto popierių. Jo veidas šinšilo.*

ratilai.
-be atvangos suktis.nepaliauti suktis-
.gręžiasi vandenys.
ratilai|s|.

*'pradžios' scena.

vienas,du,penki.mano minties šuoliai plaukia į vandenis.
išmėtau.esu sumaištis.sujauktas butas.bijau prisiminimo.neįstengiu išsaugoti laiko.manimi teka upės.o norėčiau pūškuoti.individualiai.upeliu.tyru.ramiu.upeliūkščiu.

vėl užplūstantis paranojos alsavimas nugaron.trikdo buitis.aš esu buitis.trukdau pats save.visas žliaugiu prakaitu.jaučiu kaip perbąla oda.ir kaip išpursta akių obuoliai.vis pamirštu būti reguliarus.ir raškyti vaisius.kur auga akiduobėse.vis užmirštu įkvėpti.plaučius pakirptais sparnais daužo miesčionys balandžiai.silpnumo akimirksnis.virpa kūnas.dreba kiekviena atauga.piestu šiaušiasi plaukas.liejasi.sumaišyta akvarele liejasi vaizdas.tai,ką mačiau,įsikūnija į tai,ką matysiu.ir atvirkščiai.komplikuotas reikalas.

-patinka obelys.
žiedai pamišę.deklamuoja.iš proto varvančiais vaizdais.-

*blue|orange scena.

prieš tai trenkiau durimis.ir bėgau.kojos-kojūkai vėjais staugė, lėkdamos į tylą.amžiną tylos greitkelį.nesibaigiantį monologu.ar tuščiu teatrališkumo mirksniu.į greitkelį,apsunkusį nuo tylos virpėjimo.nuo išlaikytų kvėpavimo pauzių ar ramių iškvėpimo andante...

žmogus.ka-ka-va.ir aš.vienas prieš kitą.o mano žvilgsnis nori slėptis.kalbėsena dvelkia infantilais.manieros-pušų malkomis.nors iš tikrųjų, laukiau šios akimirkos.jutau ilgesį Tam Laikui.ir toms klejonėms.buvau pasmerktas.bėriau pasakojimus apie neegzistuojančią būtį.ir vis teigiau,kad manasis lyrinis ,,aš” ištiktas gilios apatijos.apatijos žmogiškumui,širdgėlai,emociniam stabilumui.kad ir kaip stengiausi maskuoti abejingumą, veržėsi pro visur, kur pajėgė, kur dar nebuvo užakėję.kalbėjau,kad turiu idėjų.ir kad jų forma nemateriali.kad nepajėgiu minties paversti kūnu.ir panašiai.pasakojau apie tuščias savo dienas.ir apie tai, kaip skausmingai jos nusveria mano pečius.žmogus tylėjo.bijojau suvokti jo žvilgsnio prasmę.bijojau žvelgti į akis.tiesiog bėriau tuščias išgalvotų naktų išpažintis.ant stalo.pirštais glosčiau aptrūnijusį stalviršį.gruoblėto stiklo pelenus.

-žodį ‘šventas’ įkūnija dangus.dangus įkūnija amžinybę.aš įkūniju dangų.-

`hit the road jack` unisonu santykiauja su `rūta žalioji`.vaizdai tebesilieja.neatpažinti objektai varva nuo palubės.tiesiai man į delnus.išlieku apatiškas aplinkai.tik girdžiu, kaip vidinis nerimas, pagautas nelaimės priepuolio, žygiuoja aršiu maršu.lubomis plaukia juodosios gulbės.tikiu, kad kadanors tai bus išsigelbėjimas.mane apspinta šilkverpiai.panėšėju į kokoną.šilko patalus.ar uodo trūklio lervą.ir tas nepaliaujamas sparnų zvimbimas...nėra greitkelio. nėra muzikalių iškvėpimų.ir net erotiškų atodūsių nėra.tik tyla raikoma pjūklais.ir trypiama pamišėlio allegro...

-turkų maršas.mėnesiena.džimis.bolero.timpanų dūžiai.džimis.bolero.
bolero.ir džimis.-

kabu palubėj.esu tyla.ir mano įtemptos stygos.

sėdi žmogus.matau, kad ir aš sėdžiu.tartum manęs nebūtų.ar lyg būčiau visur.kėdėj, palubėj.aptemęs žvilgsnis iš aukšto.lyg nieko nebūtų įvykę.o juk ir nebuvo?tik žiūriu.ir žiūriu.į save.ir į žmogų.girdžiu, ką jie šneka.kaip siurbčioja kakavą.kaip tas kvailys pasakoja apie savo tuščias dienų-naktų dėžutes.tas kvailys aš.o tas žmogus...nenorėčiau sėdėti jo vietoje.

tas, kur apačioj atlenkia galvą ir pučia dūmų debesį į mano veidą.vėl pradeda suktis.o juodosios gulbės plaukia manimi.nė neatsigręždamos...

pilnatvė neegzistuoja.sutapimų irgi negali būti.likimo kalvis buvo Hefaistas.tik kai kalė manąjį,matyt,neatlaikė.patempė sausgysles.trūko raiščiai.ir nesutramdomos venų kobros raitėsi iš pikto juoko.



fa-fa-fa-farengeito skalėje aš esu niekas.bet savojoje-pats aukščiausias laipsnis.vis tvardau vidinę įtampą.vis dėlioju iš pirštų lūžtančius pasiansus. negaliu girdėti.nenoriu matyti.negaliu užčiaupti burnos.ir akių.liežuviu mušu dantis.ir girdžiu kaip laikrodžiai išmuša valandas.vėl sukasi.ir neplaukia gulbės.tik tyliai poetiškai krenta paskutinėmis snaigėmis miegas...

- ...ir kaip estetiškai gali skambėti.pianisto pirštais užtraukiamas lavonmaišio etiudas.-

p.s.
[TAI-trupiniai iš gyvenimo.tai TIEMS,kurie mane įkvėpė/įkvėpia.gelbsti.palaiko už rankos.ar atsitupia ant peties.galbūt-Tai tik išgalvotas siužetas.bet šįkart-daugiau ar mažiau realus.<ganja ma-akys>.atsiprašau.kad kartais dingstu iš jūsų gyvenimų.ir kad jūs dingstate iš manųjų.kad išnykstu.ir kad nesutampa intervalai.<TYLA>.ir ačiū-nes visa tai rašiau TIEMS,kurie akimirkas mokėdavo paversti epochomis.galbūt.ir Tiems,kurių Būtį aš išgalvojau.<vanduo>.tiesiog aš kartais būnu sentimentalus.ir kai kartais skaitau save/tave.aš pradedu lyti.varvu liūtimis.nes tom akimirkom suvokiu viso to laiko vertę.kas buvo.kaip buvo.ir,svarbiausia,kad BUVO...<d.r.-kvapas>. neturiu nuosavos tikrovės.turiu tik begalybę nuosavų išsigalvojimų.ir neišmokstu padėti taško.ir neišmokstu tiesiog Būti.[pernelyg dažnai esu būtasis kartinis,kartais-būtasis dažninis,deja,visada-tik būsimasis...]<silpnumas.>.ne ruduo.tik aš.amžinas nesusipratėlis.nekenčiu.išsiųskite mane-velniop...]

- - -

. aš-sugedęs karlsono motoriukas.
ramiai pakylu. skaudžiai krentu

-

beprotybė, sakai...
malonu girdėti.

Beprotybė mane glumina, jaudina, įtakoja. todėl taip ir galbūt atrodo. gaubia mane bEpročio šydas.tikra-netikra. neegzistuoja juk tokie terminai.neegzistuoja.

o apie beprotybę.ir bepročius. žaviuosi.įtraukia mane. smalsu ir įdomu. priežastys.jausmai.idėjos.stereotipų sudarkymas. tarsi kariauja su vėjo malūnais ant skardžių, kur bedugnės alsuoja. o meninis pateikimas. toks platus. ir beveik visada efektingas...

galima tik norėti.
o galima tiesiog BŪTI.

[po kol kas nežinau kaip iš tikrųjų]

- - -

dabar esi tik Tu
(keistos mano mintys)

lyja.o aš, rodos, lėtai, pamažėle, tirpstu. tarsi pasiglemžia mane. neatsiklausia ir pasiglemžia.

ir vėl pasijutau toks vienišas ir toks nemaloniai nuogas. lyg bjaurus porno filmas-kasdienė buities duona.

nežinau ar Tau trūksta.
o man-taip.

- - -

...
nes kažkur jūros pakrantėje guli pėdų duobutės šlapiame smėlyje
nes laimėmis šypso akys
nes lietumi verkia iš džiaugsmo dangūs, o blogiau nuo to nenutinka
nes tyliai svajonės parašiutuose gaudo žemę
nes Džuljetos ir Romeo Mirtis buvo Meilė
nes žavingai kaukši juokingi aukštakulniai
nes kartais maldos dovanoja gabalėlį prasmės
nes vaizduotėje delnai delnuos mylisi

nes planetos sukasi, o mes turim savąją.

aK.

[ir aš norėčiau BŪTI.]

.
bet juk su meilėmis ne taip lengva. reikia išmokti gyventi be viso šito...išmokti.nejausti.negalvoti.netikėti.tačiau tokiu atveju juk nieko nebelieka...
.

aš nežinau kas esame mes. nežinau.
bet noriu tikėti, kad mudu jungia ryšys. nekalbu apie meiles, jausmus, atsidavimą. ne. tai giliau. gal net kiek metafiziška. kažkas kas leidžia pagalvoti, kad nesi vienas. kad kadanors pagalvosi visai kaip aš. apie vienatvę. apie skausmą. apie baimes. ir tamsos prieglobstį...

[aš juk sakiau, kad mano mintys-keistuoliai.nenorėčiau, kad išsigąstum.juk nėra dėl ko]

[garuoju lietumi.pėdas įspraudęs smėly.]

- - -

...papasakoti apie save.

idiotas
pasimetęs.čia ir dabar.
gyvenu kitur,todėl
nemoku būti laimingas
(tik kartais)
[išmoksiu]

skubantis,
nors laikas ir neegzistuoja

ironiškas beprasmybės idiotas
atvira burna
garsiu kvatojimu
per gyvenimą

.
hm
.

nežinau


manęs
NĖRA
(kaip ir mirties)


bet
aš gimsiu,
prasibrausiu pro įsčių tamsybes
į blankią
vakaro šviesą,

kur smilks mėtomis
elegantiški dūmai,
raudonas vynas stiklinėje
virpės jazz'o
uždelstu ritmu,

kur skrendantys virš gegutės lizdo
bus
akli
ir
todėl

Laimingi
.

[aš-drama]

.

o...tu?
.

(.liepos auga didelės.ąžuolai dar didesni. aš nebeaugu. sustojau.)

brunka man šiaudus į lūpas. ne alkanas aš, ne alkanas. tik išbadėjęs...
.

debesims vakaroti prie širdies.

vakarai.juk tokie ypatingi galėtų būti

žavūs ir nepagydomi

bet...
šiandien tiesiog

vakaras.


šįvakar mintims ne rojus.
bet juk kiekvieną vakarą negali būti...

[nudrožiau pievoms tris pieštukus. tegul piešia. juk visad negana...]

o debesims ir haliucinacijos prie širdies

..

.[kadanors aplankysiu Paryžių.jis manęs laukia.].


.na...vadinasi, verksim dviese.sūriu vandeniu srūvančiomis akimis žvelgsim į tylą ir nakties šviesų žaidimus... iki susitikimo naktyje ant ašarų bedugnės beviltiškos palangės. (tu-tarp pirštų.aš-dūmų pavidalu)

[.]

...o man patinka laukti...trypti kojomis ledą ir svaigintis idėjomis laukiant atvažiuojančio autobuso.laukti dienos,kuri mano manymu bus ypatinga(o iš tikrųjų ypatingas tampa tik pats laukimo procesas), laukti susitikimo,spektaklio premjeros,pabaigos ar prasidėjimo.laukti nepažįstamojo ar įsivaizduojamos ypatingosios.laukti,kai nepasibosta,kai be galo trokšti ir svaiginamai džiaugies prasidedant nakčiai,pasibaigiant dienai,kai žavingas laukimas,kuriame slepiasi visas kalnas kitokių potyrių,tampa vienintele priežastimi NEpasiduoti ir laukiant tikėti laimės sąvokomis...

ilgėtis.esu linkęs ilgėtis.gal tai nostalgija jausmui.ilgesys abstraktaus jausmo,kurį mėgini pajausti dar kartą, bet jau nebegali pakartoti...

(dūžtu juodo stiklo gabalėliais.lyg angelo sparnai violetiniais dūmais braunasi pro langą į mėtinį dangų.dūžtu it stiklinis laimės žiedas dūžta...ryte susiklijuosiu.tyliai.ir.sudušiu.vėl...ir vėl.)

- - -

man NEREIKIA dirbtinių debesų!

[myliu Grožį! ir tai mano nelaimės priežastis]..dvi valandas santykiauju su Cocorosie ir gurkšnoju ketvirtą puodelį kavos. ir dūmai. ir mėtos.

[apie prancūzes.prancūzus].[ir olandiškus dviračius].[ir apie tuos, kuriems priklauso naktys]..[ir apie mėnesienas.ir picknick'us parkuose].[apie žydinčias obelis. ir lede šąlančias vyšnaites].[apie įdomių gyvenimų netikėtus susidūrimus jaukiai suplyšusiose monmartro gatvelėse].[apie fantasmagorišką cirko šeimos dinastiją.ir ratilus ratilus mėlynių ežerėliuos].[ir sudegusį teatrą.ir violetinį arlekiną liūdnomis ašarų akimis].[apie vaikystę.ir avis. ir auksaplaukį berniuką iš nedidukės planetos, kur kartkartėm sudygsta babobabai ir kur šnirpščia karštu garu krateriai].[apie avietes ant mažos mergaitės pirštelių pamautas. ir laimingus Tavo veidus].[apie girtus transvestitus niujorke per liūtį. ir apie romanus. apie daug romanų].[ir apie kabaretą. apie pokarį].[apie renesansą. ir viduramžius].[apie ligonius, mylima beprotybe užsikrėtusius. apie savižudžius. ir basas pėdas].[apie laimės vaistus. ir prozako kartą].[apie neegzistuojantį laiką. ir tekančias upes. patekančias saules].[apie sieną.apie baltą stomatologo vitriną].[ir apie baltus narcizus. ir raudonus gvazdikus].[apie lytį.žmogaus ir ledo].[apie akimirkas.apie sustojimus].[vėjus.ir gražias šalis].[...Vairuotojau, ties pabaiga, prašau, sustokite].. ir dar vieną gabalėlį-kad angelai manimi tikėtų.

[sėdi sau.rymo.ramumoje skaičiuoja mėnesius.laukia lapkričio.pamiršta savo vardus.ir merkiasi akys...]

- - -

vakaras.

[persmelktas tylos].[nesudrumstos tylos]

.[protarpiais girdžiu dangų raižančius paukščius].

- - -

[mėgindamas pateisinti tikrovę visad išgalvoju alogiškus sąlyčius. blogybes kamšau dar didsnėmis blogybėmis. o priklausomybes sugniaužiu..Taip-sugniaužiu į dar gilesnį priklausomumo liūną. ir riba, kai 'priklausyti' ir 'būti laisvu' virsta priešgynom, tampa akimirksniu.klykiančiu baimės ir netikrumo akimirksniu...o tada nutinka vakaras.ir priklausomybės padeda išsivaduoti.nuo laiko.nuo žmonių.nuo savitumo...]

- - -

[.]

p.p.s. nakties nakties nakties Jums.


<visa kas.be sustojimų.kosminiu greičiu bėga prieš suskeldėjusias akis.noriu lytėti.tylėti.ilgėti(s).>

<taip.ir.padarysiu.>

p.p.p.s. šis įrašas išsibarstęs,išsimėtęs,nesuprantamas,NEchronologiškas lygiai taip pat.kaip ir aš.ir aš-ne mergaitė.ne.

- - -

<susimąstau,kad visa prasmė- brūkšnių ir varganų taškų išsidėstymuose.visa kita-jau noriu ištrinti.bet nemoku pamiršti.ir,galų gale,niekada nemokėjau rašyti dienoraščių..>

- - -

"su paskutine švyturio šviesa niekas neužgęsta.kas tikra matyti tada, kai užsimerki, tamsa išsižiebia ir sukasi..."

.

apčiulpia pirštą-tą,kuriuo rodome kryptis-ir mėgina pagauti: iš pietryčių tai ar rytų.kelias sekundes palieka apmirusias, tada staigiu mostu delnais užspaudžia akis.nupjautų rugių laukas rodo nugarą vėjuotiems pokyčiams.dar trys sekundės ir žemėti sportbačiai ima mėtyti savo palaidus raiščius aklo kelio (į vakarus) kryptimi.sustabarėjusius pirštus grūda kišenėn,kitais-paskubom stabdo artėjantį triukšmą...sunkvežimis.atidaro duris.už vairo-taukuotas,plaukais nusėtas kūnas meta nejaukų žvilgsnį ir skubina apsispręsti.įlipa.jie nuvažiuoja.(šįkart-apsieiname be brutalaus seksualinio atlygio scenų.važiuojame link tikslo,jo nė neturėdami.).sustoja.vangiai išlipa.trenkia durimis.mėtydamas purvo debesius, nutolsta.

mano istorija sudėtinga.ne, ji nėra išgalvota.taip,ji susitepusi.pilna irracionalumo, todėl keblu ją pasakoti ir dar sudėtingiau suvokti.įvykiai mano gyvenimo pasakojime pameta savo chronologiją, istorinis laikmetis neegzistuoja.muziką atstoja Tyla.aš-filosofinė lygtis, kurios irracionalumas niekada nebus panaikintas.dūmiju kaip anglies privalgęs garvežys.ir nežinau kaip skaičiuojamas laikas.nes mano laikas, kaip ir aš-sumautas atvejis.

lanku išsilenkusia nugara,kišenėse užspraustomis rankomis pėdina.vis sekdamas nežinomybės užuominas, vis mėtydamas degutą šaukštais, žvalgosi į vienišas sielas.senasis miestas traukia akį:kabaretai,viešnamiai,bohemiškos skylės ir kiti užuovėjos atributai.architektūra-lyg serganti diabetu-dar vis melodingai laidanti žavesio atodūsius, bet nebeatmerkianti akių, aiškiai suvokianti cilindro-vamzdžio baigtį.tai-tik patrauklus kurortas iškreiptiems žvilgsniams.stabteli.užsirūko.ir vėl velkasi pėdos.

aš-kiekvieno eigos įprasminimas.mėgstu tylėti.tik kartais, kai lūpos sučiauptos, vyzdžių juoduliai plečiasi, obuolys ties adomu pradeda virpėti, tada esu priverstas užklausti: ar matei kaip dailiai liepsnoja evangelijos, kaip mėto puslapį po puslapio pagal Matą išrikiuotos sutemos ar avys. ne, aš nesu katalikas. taip, man patinka žaisti su ugnimi. ne, aš neatstovauju piromanijos kronikoms.

grotestiško svingo ritmu judina kaulelius ties kulkšnimis. sustoja. lengvu judesiu it Elvis persibraukia kūkšterą ties pakaušiu. atsainiai iškvėpia. tykiai raizgosi aklais(kaip kad tąkart ties keliu) koridoriais. apsiveja aplink. liežuvių atbrailomis dirgina landą,kurios dedikacija iki šiol nežinoma. čiulpia dūžtančius tvinksėjimus. užpildo iki šiol tuštumoje lūkuriavusią ertmę. suskumba augti. plečiasi. milijonas balsų tolsta, dar girdime kaip klykia, it būtų kraugeriškai kapojami itališkomis geležtėmis, lyg kristų nežinomybės kirminui į purvinus nasrus... blaškomas nuovargio atsidūsta.

(tai tik dar vienas įrašas sudilusioje vaizdajuostėje sukasi atgal ir pirmyn.paskubomis.nepaisant erdvės,vietos ar laiko.nesuteikiant pirmenybės herojams.nes vieną negražią dieną jam pasakė: ,,visa yra viena”.buvo naivus-nepatikėjo.)

iškvėpia.

aš-akimirkų kolekcionierius. taip, haliucinogeninis mano poveikis žalingas(tik tiems, kurie bijo). ne, aš nesu išskirtinė ciklo rokiruotė. taip.

Taip, aš (n)esu tu.

prasideda iš lėto.nebesuvokiu ar aš-betoninė kaladė.ar basomis purvo kojomis tabaluoju stogais.laikas tirpsta skausmingai, tačiau neskuba.lyg būčiau sapnas.ar irracionali sapno isterija.pametu savastį-nuskęsta baloje,aplimpa askaridėmis.pametu save-gelžbetonio kritimas šešiolikos aukštų magistralėje...

atsitinka naktis.vienišos katės koketuojančiais murmesiais apdovanoja akligatvius.serenadas nekrologams gieda žvaigždių gvardijos.sunkus atrodo dangus.niūriai dvelkia vėjų aimanos.velku savo skrydį per tuščias gatvių išpažintis.nesugebu delnų sukrauti maldai,bet meldžiu raudonplaukių klevų netalžyti taip smarkiai išdžiūvusių pėdų.murmu panosėje šamanų užkalbėjimus.pravažiuoja geltonas taksi.skaudžiai aptaško.

jei akies mirksniu mano savastį gaudytų praeiviai,teišvystų pakaruoklį,pakibusį drėgname vėjyje.tykiai slenkantį.dėmesį patrauktų pėdos.basos.liūdnos.purvinos.laikui bėgant jose apsigyvens mėnesiena.ir balta šviesa apakintos,ims gangrenuoti.luš.it lūžta medžiai.

mano akys iš stiklo.todėl negaliu įžiūrėti likusių nakties permainų.ir nemoku suvokti:delnu perbėga lietaus mažmožiai ar juodi drambliai sukasi ratais,ieškodami laimės kelio(Indijos kryptimi).žinau tik,kad manyje merdintis lyrinis subjektas jaučiasi kraujo krešuliu ar storžieve našta,tada apglėbia kelius ir siūbuoja-taip ir keliauja dulkėtu keliu.kartkartėm išsprūstantys gegučių mėgžiojimai kelionei dovanoja muzikos.

spaudžiu delnus kišenėse.į kumštį.į kumščius.nemėgstu jausti alkį,tad maitinuosi savasties silpnybėmis,kurios taip atvirai skėričiojasi prieš visą alkaną tylos pasaulį.

mano vardas-badas.siūbuoju trupančiais kaulais priešpaskutiniame sustojime.esu tik kaulai.esu tik pėdos.tokios pačios,kaip ir pradžioje.tik šimtąkart patyrusios hiperbolę.

esu tik tiltas.lyg smėliu tarp pirštų išbyrėjęs.esu tiltas.pasakoju savo istoriją miegančiai valkatai.tuščių butelių likučiais sotinu išdžiūvusią burną.kaip visad,žvelgiu Niekui į akis.jaučiu kaip alsuoja lūpomis į manąsias.o vienišos pėdos,pakibusios ant tilto,siūbuoja.

KAŽKAS man pasako:"ruduo sutvertas ilgėtis"...
užsimerkiu.pėdos,surūkiusios paskutinius likučius,irgi.

ilgėtis.ilgėtis.ilgėtis.šimtus kartų.ilgėtis.-esu ilgesys.kai medžiai ilgisi pamestų nuodėmių,balos-purvinų prisilietimų,paukščiai-pavasarinių giesmių.


rytoj būsiu lietus.ir nenorėsiu lyti.

p.s.
rudenio paliepimu aš-kanarėlė.tik mano žiema,deja,gangrenavusiom pėdom.