ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-žaibuoja.būsiu atviras

*Dieve,Tu matai,koks aš nelaimingas.
Aš žinau, aš per vėlai, bet gelbėk mane.
Aš prižadu.
Aš sudraskysiu savo užrašus,eilėraščius.
Aš nebegalvosiu, kaip Tu nenori.
Aš melsiuos.
Aš eisiu į vienuolyną.
Dieve,nors mirštant padėk man.
Aš tikiu,tu atleidi paskutiniąją minutę.
Už visą gyvenimą.
Dieve,Dieve,į Tavo rankas- - -
O ne,aš žmogėnukas, žmogėnukas,Dieve.
Dieeveee!- - -*

žvirbliai.net ir tie nebelesa iš mano delnų.
o paryžiaus siluetas varva.tirpsta.gęsta sulig tamsa.kur horizonte-plikagalviai seniai iškosėja laukan plaučius.ir jūros kvapą.
tyla smelkiasi pro vėjus.pietietiškai negroja dešrainių pardavėjo lūpos.ir ant tilto nešvilpia dūdelėmis žmogus orkestras.
iš mano sąmojų nesijuokia vienmarškinės damos.
ir tik tada,kai dalinuosi svajonėmis,visiems pasidaro juokinga.

kvatokit.
man-tyla.
ir skauda.

aš gi ne don kichotas.ir mano karas-ne su vėjo malūnais.ir neturiu sančos pančos.ir nesu didvyris.esu tik su savim ir sau-tai,matyt,ir bus didžiausias nesusipratimas.

/ar galima ką nors padaryti-
kai viskas,ką iš tiesų brangini tėra išsigalvojimai.o tai,kas atneša vien bėdas turi būti vadinama realiu gyvenimu.kai esi,bet nebenori būti.kai sudūžti.ir pavargsti klijuotis iš naujo.kai persikrauni.kai kelyje nėra nei sankryžos.tik dangtis į kanalizaciją.kai nebežinai.kai tiesiog esi dulkinamas pro visus galus.ir kai supranti,kad tėra vienas dulkintojas-tu pats.kai problema-aš.kai įpranti kurti gyvenimo siužetus tik su užmerktom akim.kai savam kosmose dediesi genijus,o žemėje temoki būti apsiseilėjusia vidutinybe.kai suvoki,kad nėra didelės problemos.bet negali patikėti,kad kadanors išsispręsi.kai tampi stojiškas.pasyvus.kai sulaužai save ir savo ideologiją.kai sutrypi pamatus.ir nebegali pradėti iš naujo.kai atiduotum viską-už galimybę tikėti savo pasauliais.kai tiesiog manai esantis nepritaikytas bet kokiam naudojimui.kaip kad brokuota kaladėlė.nepanaikinamas defektas.ar šūdo krūva.-ar galima ką nors pakeisti?ar įmanoma išmokti vaikščioti mažais žingsneliais iš naujo, nuo pat pradžių pradžios?/

o laikas.
kai sakiau,kad jo nėra-buvau tik kosmonautas be skafandro.
ir tada dar mokėjau būti laimingas.
o tai ar galima atsukti laiką?
ar galima..?
atgal-atgal-atgal...


*Zoori,zoori-šnabžda Garšva.
Kur yra Zoori?
Kas yra Zoori?
Kodėl yra Zoori?
Aš pamečiau zoori.
Padėkit man jį surasti!
gal jis išskrido?
Gelbėkit!
Antanas garšva unkščia.Jis rėkia.Ir kumščiais daužo sienas.Iššoksta smeigtukai.Chagallo reprodukcija apsiverčia ir pakimba atvirkščiai.*


man sukasi dangūs.
ir sunkiasi ašaromis debesys.
niūriumu traukiasi vokai.
pagoniai balandžiai juos ištremia į vėją...

avys.mano juodos avys.
ir kas man iš jų?
kas iš savęs?

/vyko jo motinos laidotuvės.jis neverkė.ir aš neverkiau.toj pačioj salėj gėrėm kavą.ir rūkėm.jį vadino Svetimu.o aš buvau juoda dėmė...tas egzistencializmas.paliko man įspūdį.ir Alberas,kai spaudė man ranką,gal užkrėtė kokiu keistu ir metafizišku absurdo įtikėjimu.nežinau.bet imu įtikėti,kad laikas egzistuoja.ir priskiriu jį parazitų klasei.ir nebemoku išgalvoti prasmės visam šiam reikalui.viskas taip blunka.taip liejasi.nevalyvos vėlyvų vakarų transformacijos.ir akys nuolat drėkstančios.o aš-juoda dėmė.ir jis-Kamiu.leidau jam daryti man įtaką.ir turbūt todėl nebebūsiu naivus...dabar manimi plaukia visi Tie, kuriuos skaičiau ir kasnakt vis grimzdau, vis siekiau neišmatuojamo gylio...man sakė neskaityti Nyčės, nes nusižudysiu-reikia susigundyti.tegul bus mano draugas.o draugas draugui gi nekanda...dabar manimi plaukia rytas,Norvegija su Grygu...sakė,kad rock’n’roll’as savy koduoja velnio pranašystes-iki šiol negaliu atsiklausyti...dabar manimi plaukia laikas...visai pamiršau-juk dar neišmokau būti vandens gėlele.nemoku nei plaukti.tik skęsti.išmokė.../

mano leitmotyvas-ratilai.
pamažu sukasi.
plečiasi.
ir norisi skęsti.
nuskęsti.
paskęsti...

leisk man būti nematomam.


griūna pilis.
vaiduoklio.baltais marškiniais.aukso sąsagom.

*Kelios minutės iki dvyliktos. Garšva sėdi ant gėlėto linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų. Aplinkui žydi gėlės ir didelės plaštakės tingiai mojuoja sparnais vėduoklėmis. Garšvai vėsu ir gera. Jo rankoje rožė. Mirusios moters veidas. Jos lapeliai minkšti kaip užuolaidos. Garšva laiko popieriaus lakštą ir plėšo jį į siauras juostas. Jo veidas laimingas. Ramaus idioto. Jis uosto popierių. Jo veidas šinšilo.*

žinai,man liūdna.
bet beveik nebeskauda.
-ir vėl mefistofelio juokas-
žinai,aš turėčiau pasveikti.
-bet tikiuos supranti,dvasios ligos rimtesnės nei kūno-
užkaisk arbatos.
nes aš noriu Būti.
-tik nežinau kaip ir kas-
aš parašysiu laišką.
Tu turėtum jį gauti.
-jei tik balandžiai nebus egoistai-
tik aš nesu tikras,
ar sugebėsiu
palikti
savo avis
savam
kosmose.

žinai…
man nebeužtenka būti kosmose.
-noriu būti Kosmosas.-
žinai, eik, atsigulk, pabandyk užmigti.
Aš atsigersiu arbatos.
Ir paieškosiu dievo
-ant stogo-
mes dar susimatysim,
tu juk žinai?

/taip kalbasi mano mintys.mano gyvenimo-kosmoso paralelės.ir,žinai,kartais nutinka palengvėjimas./

*Tebekyla į viršų knyginės dulkės. Saulės spindulys apšviečia nuogą sieną, nes reprodukcija karo šešėlyje. Skaidri mėlyna spalva. Jauku.*

nežinomybė.
drėkstančios akys.
Tyla.
ir aš-kosmonautas.
kai dar neturėjau skafandro.

-avys.mano juodosios avys.jūs kurį laiką…pasaugokite.pasaugokite…mano neegzsistuojantį kosmoso laiką.aš grįšiu.nes dabar būna vakar.aš grįšiu,patikėkit,aš grįšiu.nes laimėjęs negali būti vienas…-

būsiu autoportretas.
Mesk mane į sieną.
/nutyla.suklumpa.merkiasi akys.virpėjimu prisipildo realybės etiudas./

ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-žaibuoja.

* Jo veidas laimingas. Ramaus idioto. Jis uosto popierių. Jo veidas šinšilo.*