"Net jei kurčiau filmą apie plekšnės filė, jis vis tiek būtų apie mane." /F.F./

Audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“ deklamuos save jau ketvirtąjį kartą, šiemet itin performatyviai ir laužant poetiškumo standartus...

spalio 8-10 dienomis

www.tarpfest.lt

http://video.google.com/videoplay?docid=-8341864322805018162
-kokybė prastoka,bet kas nematęs,privalo pažiūrėt,manau-

Perfect Human-1967m.-Jorgen Leth-Balta.Minimalu.Genialu.Juoda.Filosofiška.

taip paprasta.todėl taip genialu.
balta ir juoda yra tobula.
bet ar žmogus atsidūręs tobulume tampa tobulu?

elegantiškas.ironiškas.antropologiškas.estetiškas..
vadininkim,kaip norim.bet tai yra stipru.o atsižvelgus į sukūrimo metus,tai išvis-smūgis.
paliko daug klausimų galvoj.ir daug prasmių,kurios dar neiššifruotos.

tai mįslė.
vis dar ją menu.

-

kalba apie vaiduoklius
kuriais netiki
bet yra

Rolling Stones baladės
užmuštos juodojo arklio lyriniu nusižvengimu
viskiu trenkiantys užkulisiai
tamsūs akiniai meilės žaizdoms paslėpti
ir paltas atsegtas
šokdinamas vėjo iš sloiko trilitrinio
kur pasaką buvau užkonservavęs

Mama gydo mane kosmine energija.
-geras-

skamba LHASA
kažkas tikro
basos pėdos,raudona suknia
ir kelionė
kažkur ten,kur lotyniškos dykumos

primink,kad duočiau paklausyt.

...vieną ankstyvą rytą išėjome pasitikti pelenuos degančio ir pamažėl kylančio saulės rezginio. taip gera, kai sustoji ir vis dar negali suprasti. tai širdžiai reiškia daugiau nei banguojantis ežeras ar vilnijantis vanduo. tai tarsi nugyvento kelio metafora, apgirtęs horizontas, tarsi paslapčių dėžutė, kurioje nuskęsta visi laimės ir visi nelaimės mirksniai. žinai, jūros kvapas, smėlis tarpupirščiuose, ošimas-tobula vandens, vėjo ir laimės muzika, nesibaigiantis melancholijos menuetas, be atvangos siūbuojantis sielos ir akimirksnio valsas. vis dar nežinau, kas man yra jūra. bet, žinau, kad Daug. ir kiekvieną kartą Ten, aš nežinau, kokia melodija skambės man ausyse ir kaip jausis širdis. nes jūra pati renkasi šokį. pirma suima už delno. ir nusprendžia, kada paleisti. tą ankstyvą rytą paskendau melancholijoje. atsiskyriau. milžinai, rodos, keliavo per galvą, visas gyvenimas, rodos. žinai, Ten plyti tik vienas kelias, valandų valandas pėdini linija, kur trenkiasi bangos ir byra smėlis. statai pėda po pėdos. ir taip, jei tik nori, nors ir visą amžinybę. jokių sankryžų, abejonių ar nerimo-tik vienas kelias, pasirenkantis tave ir vedantis į paslaptį, kurios ieškojai -galbūt- jau  net nuo tada, kai nuoga bamba šypsojos saulei, o tavo mažose rankutėse tirpo smėlio pilies barikados. tai kelias. tai nieko ašigalis. simfonija. krislai gintaro ir plakančios žiaunomis žuvys, įpynę savo dusulį jūrų žolėse.tai...

man gaila rašyk'ų daugumos sugadintų akių-
meskit velniop šabloniškumą po galais
ir
nebežiūrėkit į kūrybą kaip į matematiką

kokie jūs neįdomūs,nuspėjami

kaip man gaila tų žmonių,
tų jaunų žmonių,kuriuos
jūs sužlugdote ir priverčiate rašyti pagal šabloną,
uoj atsiprašau,jokių šablonų nėra,
tik keli pasirinikimo-kaip reikia rašyti,kad tave gerai vertintų-variantai

juk čia nėra jokių taisyklių

visa tai
rašau ne dėl savęs
/dėl tų,kurie paklūsta išgalvotoms kūrybos taisyklėms.ir jau nebegali kalbėti už save/
nes man nusispjaut
gal kartais ir ne,
nes taip,noriu dėmesio ir pripažinimo,
bet nebe iš jūsų,
eikit velniop!

esu čia pakankamai seniai.
ir kaip džiaugiuos,kad visgi kūrybiškai augau ir augu su savo pasauliu,
o ne su jūsų šablonais,
nes vemt verčia.

ir kokie jūs kartais neetiški ir nekorektiški-
dedam čia kūrinius,tad visgi turbūt įdomi kitų nuomonė.ir ne balas įdomu,bet apibendrinimas,nuomonė,išvada.bent jau man.ačiū tiems,kurie tikrai nuoširdžiai ir vykusiai perteikia savo,kad ir subjektyvią,nuomonę.o apie kitus patylėsiu,kad jie dažniau patylėtų.

esu tikras,kad mane supras klaidingai.
eiti prieš sistemą draudžiama.
bet ši sistema yra BLOGA.faktas.
nejau aš vienas taip galvoju?
aš tiesiog reiškiu pastebėjimus.

kūryba yra jausmas.
o ne matematika,'brangieji'.

suprantu,kaip visa tai yra subjektyvu.
bet taip jau yra.

be abejo,aš egocentrikas,
garbėtroška,todėl ir esu rašyk.lt.-kaip ir kiti.
noriu būti įvetintas.kad ir kaip.bet tuomet argumentuotai.

ir ši mano nuomonė subjektyvi,bendrai žvelgianti,juk nieko konkretaus neapmėtau akmenim.ir tikrai,yra ir gerų pavyzdžių čia,bet,man regis,jų mažuma.

tiesiog,
norėjau išsilieti.
juk čia tik dienoraštis.

-nes,kai parašai kūrinį su kuriuo į pasaulį išeina ir dalis tavęs,tavo skausmo,tavo beprotybės.na,tai tarsi vaiko gimimas.o jūs iškart sakot-neatitinka šablono,nė nemėginat išjausti/kas yra svarbiausia/,nei išmąstyti pačio kūrinio ir žudot.man rašymai yra vaistas.kitaip išeičiau iš proto.nejuokauju.ir aš nesu pradedantis rašyk'as.gal,jūsų nuomone,galvoju per gerai,bet aš tikiu savo talentu.ir net neabejoju.tik man gaila,kad dar per mažai žmonių jį mato.bet nesvarbu.ateis laikas.ir aš žinau,ką dabar galvojat.o man nusispjaut.galvokit.į sveikatą.-

gal kas netyčia pagalvos-
'gal šitas idiotas ir teisingai šneka'

o gal ne.

tiesiog man reikėjo tai parašyti.

ir dar man reikia augti.
kaip ir visiem.

p.s.
kartais pats sau būnu juokingas.
tai galit ir pasijuokt iš viso šito.
nes dabar man juokinga.tiesiog.
ir nusispjaut
per visą svietą

'nuoširdžiai jūsų',
Užsimerk.

aš pažįstu tokį vieną debilą.
jis serga savimi.

papasakosiu.

egocentrikas ir egoistas.su išlygom.žmogus,dar pilnai neišsilaisvinęs.o jei išsilaisvintų-turbūt save įsimylėtų.tokį,koks trokšta būti.ir gali.ir bus.jis-maksimalistas.supranta,kad tobulybė-netobulybėje.bet tai nieko nekeičia.jis šiknius.visai įdomus šiknius.ko gero.jautrus.ir neurotiškas.

dabar jam nelengva.jis savikritiškas.kritiškas irgi.tai pateisinama.žino taisykles,todėl dažnai jas laužo.kadaise buvo lyderis,gavo šiokį tokį pripažinimą,dabar-pateko tarp tokių pačių lyderių.ir tai jam sunku pakelti.bet įdomu.visada nori būti geriausiu.būna tik tada,kai netiki pergale.deja.kaip ir minėjau,egocentrikas,geidžia dėmesio ir aplodismentų iš tų,kurie jo akyse turi reikšmę,geba suprasti.jei negauna,jaučia troškulį.neišpažįsta religijos.nesimeldžia.net sau.

jis visada apsuptas žmonių.paradoksalu,bet mano esąs vienišas.ir prie tų,kuriuos vadino draugais pradeda jaustis šūdo krūva.galvoja,kad jiem nebeįdomu.o gal priešingai.geidžia naujų vėjų.naujų suvokimų.naujų pažinčių.ir,kai gauna,stebisi,kad nepažįstamieji,nors vienam vakarui, gali leisti pasijusti pseudo-draugu.tai žmogus,kuris privalo mylėti.bet,kol nemylės savęs,tol nemylės ir kito.su išlygom,žinoma.

žmogus,kuriam kurti tolygu gyventi.nepripažįstant prievartos.o analizuoti problemas jam it kišti galvą tarp geležinkelio bėgių.informacija ir pokyčiai,minčių srautai ir vidiniai kontrastai,riba tarp sena ir nauja,išgyventa ir nepatirta-visa tai užgula jo pečius.ir be galo apsunkina.ir veda į neregių viešbutį.kur nereikia mąstyti.matyti irgi.


Tai apie gyvenimą žmogaus,kuris ir vėl praranda ryšį.su žmonėmis.ir tikrove.
Apie debilą,kuris išgalvojo lietų.



p.s.yra dvi obuolio pusės.
      prekinė.ir supuvusi.

/tik vaizdiniai.kaip basomis pėdomis spaudžia vynuogių vyną.tiršta sunka užlieja kojas.ir sapnuoji sapną.apie troleibusą ir kontrolierę.iš piniginės nuolatinius trauki dešimtimis,tik netinka nei metai,nei mėnesiai,o to vienintelio,kuris priklausytų šiems metams ir šiam mėnesiui-neatsiranda.dar,būna,grįžti namo ir išsigalvoji.kad nieko tikro nėra.groja radijo taškas iš sovietmečio.girdi šizofrenijos apimtą robotą,tada skelbia dievo žodį,vėliau kalba britaniškai.ir groja tarp aštunto ir devinto dešimtmečių.geri arbatą ir skaitai moterišką žurnalą,galvodamas,kad visai neblogas.../

.
STATULA

Paukščių klyksmas artėja.
Negaliu jų pagauti.
Migla ir dūmai juos neša.
Negaliu pasilenkti,
Nutverti žuvį baseine,
Vėl paliksiu be vakarienės.

Negaliu atsigulti.
Tūkstantis svarų bronzos,-
Tik, ateinant jums nuo fontano,
Pro balandžių sparnus vidudienį
Aš atrodau kaip žalias kūnas.

Aš, Džiovanis Kortona,
Kalvis ir renesanso dievas,
Keturių šimtų metų.
Broliai ir seserys vieną savaitę
Mirė maru.
Tėvą nudūrė kareiviai.
Varnai skrido virš miesto.
Motina nusiskandino.

Karas, badas ir maras.
Aš išstovėjau
Nuogas per visą žiemą.
Skulptorius nekureno.
Davė pavalgyt.

Amžinas, dvidešimt vienerių metų,
Aikštės valdovas.
Bėgančios dienos gatvėje mirga, rėkia,
Pusmergės žiūri į mano nuogumą,
Anglai, brazilai, japonai fotografuoja.
Žalias kaip platanas pavasarį.

Klyksmas dangaus drumzlinoj bedugnėj.
Pradeda snigti.
Paryčiais miestas
Išeis į kalnus – baltas vaiduoklis.

Šąlantis kalvis ir renesanso dievas.
Dingusio miesto valdovas.


Henrikas Radauskas
.

- - -

įdomus tas visas mūsų reikalas,
žinokit.

tikrai įdomus.

kai atėjęs iš lygumų,kur stūksojai vieninteliu kalnu,atsirandi aukštumoje,kurioje būti ne mažesniu kalnu tarp kitų kalnų-nelengvas šūdas,trumpam pagalvoji-kur dingo paprastumas?

ir ar pastebėjote,nuoširdžių ir kuklių žmonių dabar surasti-deficitas,kaip kad amerikoniškų džinsų prie rusų.

tebūnie.
bet ar negalima reikalauti Tikrumo?


yra dvi obuolio pusės.
prekinė.ir supuvusi.
ir iš esmės jokio pasirinkimo,nes obuolys-vienas ir tas pats.

tad toks tas pasakiškas būvis.



o
aš visai laimingas.
jei ką,



labos nakties,
Skersgatvių Ponios
ir
Šlagerių Džentelmenai.


labos nakties,
Dingusių Miestų Valdovai.