apie sapną,kurio nebuvo.ir kitokį gyvenimo kabaretą,kurį tuoj pat aplankysite.

-mano sapne žmonės neturi kojų.todėl vaikšto rankomis.jie rūko kolumbiškus cigarus.ir serga sifiliu.jie ištvirkę,velnio prakeikti hedonistai.moterys dėvi vyriškus kostiumus.ir vaikšto pražergusios kojas(kurių neturi).vyrai apsiskarmalavę juodom sukniom.raudoniu išsimozoję lūpas.vaikų čia nėra.užsimezgusius embrionus patiekia desertui,sako,po to kurį laika nesenstama.arba sodina į kietą dirvą.globojami mėnesienos virsta įstabaus grožio žiedais.čia miglą audžia apkvaitusi prieblanda.aitrus muskuso tvaikas gniaužia smilkinius.tolumoj regimi traukinių mašinistai sustoja nuraminti stovinčius libido.visa kas čia-kabaretas:girtos bei talentingos kekšės,pasimovusios ant miegančių vyrų,nesibaigiantis orgazmų kankanas,prakaitas vyrų taurėse,raudonis moterų įsčiose.čia niekada nesibaigia malonumai.kaip nesibaigia kančia.mano sapne dievas neištiesia rankos,o Mozę ištikus amnezija.čia skelbiamas nepakaltinamu kas antras gyventojas,kas penktas yra miręs,kas trečias-mirtininkų sąraše.čia nėra gyvenimo ar mirties.nėra laiko.čia tik riba,makabriškas gyvenimo siūlas,įtemptas ties bedugne.pagyvenusios moterys kvepia dulkėmis,kurena laužus,kosėja neužsidengdamos burnos.jaunystės amžių perkopę vyrai geria džiną,burboną ir alų,dulkina kambarines ir šlaistosi skersgatviais.valkatos šunys laižo niekada neateisiantį rytą.žvirbliai geria romą nuo gatvės grindinio.girtuoklis Džo postringauja apie senus gerus laikus.o man į viską nusispjaut.nusispjaut per kairį petį.ir net per medinį altorių.-

o iš tikrųjų.
mano Naktys ne sapnams.

mano Gyvenimas-sapnas.