Ašaros šlapios - kad galėtų tyliai subėgti į žemę.

Hesę skaitau rytais vietoj horoskopų. Neturiu jėgų priešintis.

Jokių naujienų - laisvas plotas fantazijai.

Sveiki, broliai ir sesės iš rašykų gyvenvietės,
vasarai dar neįsibėgėjus turiu garbės jus pakviesti į savo gamybos (t.y. tapybos) parodą Kaune.
Atidarymas bus Kauno menininkų namuose (miesto centre, V.Putvinskio 56) birzelio 3d. 16val. Vaišinsiu vynu, razinkomis, paplepėjimais su draugais ir akvareliniais paveikslais.
Lauksiu visų, jau dabar laukiu ir pergyvenu, kad dangus tą dieną neužgriūtų. Atsiveskit  mylimus ir mėgstamus, mamas, kaimynus:) Negalintiems atvažiuoti į atidarymą siūlau prisiruošti vėliau. Paroda veiks iki rugpjūčio 10d., tik savatgaliais užrakinta.
Jei būčiau reikalinga – skambinkite 8 682 25452 Eglei.

Tiek mėgstu žiūrėti į nuogus dangaus kūnus, kad ėmiau vis dažniau juos sapnuoti. Tik Saulė kažinkolei apgraužta tamsių dėmių, kaip musių nutupėta.
Maža to, sapne įsimenu spalvas galvodama apie tai, kad bandysu nupiešti. Šiąnakt sapnavau Mėnulėlydį:) Jis buvo naujagimio švelnumo, blyškus, kaip veidas be akių, o artėdamas link horizonto apsijuosė vos matomu rausvumu.
Kodėl raudona matosi tik patekant ir leidžiantis? Praradimo spalva.

Visa žemė juda, nėra kur kojos padėti neatsiprašius. Žaluma mažais grąžtais slenka aukštyn, lapai tūtelėmis bado pernykštį kilimą. O tarp mežių šakų vis nyksta dangus.
Laikas gerti dilgėlių arbatą.

Sapnavau gerai įsismarkavusius medžius. Vieni šokinėjo aukštyn-žemyn, kiti plavinėjo į šonus, tolimesni mainėsi vietomis. Pavasario džiazavimas prieš sužaliavimą. Supratau, kad važiuoju kreivu duobėtu keliu, todėl medžiai atrodo tokie linksmi.

Girdžiu šlamančią pievą prie Nemuno, tarsi išblukusios pernykštės žolės būtų gyvos ir norėtų kažką pasakyti blizgantį Velykų rytą. Einu artyn ir pastebiu porą geltonų dėmelių. „Kamanė“, - vis dar galvoju apie nubudusius vabzdžius, kol suprantu, kad spoksau tiesiai žalčiui į ausis. O jis man rodo juodą liežuvį:)) Dar pora žingsnių ir        ir  Eglė beveik žalčių karalienė. Beveik laiminga, nes prie gyvačių būčiau žaibu įšokusi į medį, nesvarbu, kad jo nėra. Stoviu pagarbiai suakmenėjusi prie jų lizdo, kuriame raizgosi žalio plieno kamuolys. O pieva šliaužia, miega, žaidžia, čia jų begalė. Vienas mažiausių pračiuožia mano batu, bet dvikoju džinsuotu stuobriu nesusidomi. Ir apie ką gi mums pasikalbeti?
Kai dabar užsimerkiu, pilnos akys žalčių.

Prieš miegą perdaug įsigalvojau ir ėmiau verkti. Kad lova labai nesušlaptų, nuėjau į vonią. Kol išsiašarojau, kojos pamėlynavo nuo šalčio. "Nenorėčiau, mano tokios būtų",  - pakišau jas po karšto vandens srove. Šiltomis nusliūkinau į virtuvę, išsiviriau daug arbatos, įsirangiau ten kaip visad ir skaičiau daug pasakų. Taip linksma pasidarė besibaigiant nakčiai, kad pasakiau sau: "va kokia šaunuolė mergaitė". Ir nuėjau miegoti:)

Nueisiu į turgų, nusipirksiu metrą lašinių ir pasisiūsiu liemenę, nes baigiu sušalti.