Girdžiu šlamančią pievą prie Nemuno, tarsi išblukusios pernykštės žolės būtų gyvos ir norėtų kažką pasakyti blizgantį Velykų rytą. Einu artyn ir pastebiu porą geltonų dėmelių. „Kamanė“, - vis dar galvoju apie nubudusius vabzdžius, kol suprantu, kad spoksau tiesiai žalčiui į ausis. O jis man rodo juodą liežuvį:)) Dar pora žingsnių ir        ir  Eglė beveik žalčių karalienė. Beveik laiminga, nes prie gyvačių būčiau žaibu įšokusi į medį, nesvarbu, kad jo nėra. Stoviu pagarbiai suakmenėjusi prie jų lizdo, kuriame raizgosi žalio plieno kamuolys. O pieva šliaužia, miega, žaidžia, čia jų begalė. Vienas mažiausių pračiuožia mano batu, bet dvikoju džinsuotu stuobriu nesusidomi. Ir apie ką gi mums pasikalbeti?
Kai dabar užsimerkiu, pilnos akys žalčių.