Skaniausia duoną valgyti lesinant paukščius

Kartais norėčiau turėti kvailutį draugą - kad paguostų. Turiu tik kvailutę dainelę: "tu nebijok, aš spindulys auksinis šiltas":)))

Rankos, norėję apkabinti, paleido gėles ant žemės.

Nosis tarp kelių nakties patalų šieninėje. Nuovargio gūžta. Varno akies tamsa ir besvorės mintys klaidžioja po plunksnomis.
Nusmelkė pavasaris. Vieninteliu valso žingsniu įsisuko po sparnu ir numetė žalių kvapų puokštę. Pumpurų žiedai šąlančio medžio sultyse. Išgėriau kitų metų pažadus ir užmigau.

Važiuosiu aplankyti savo paveikslo, kuris turėtų laukti ant pavargusios medinės sienos kaimo gryčioje. Seniai nesimatėm. Nubrauksiu voratinklius nuo akių, prisiminsiu sudžiūvusių rožių spalvas kreivuose rėmeliuose ir palinkėsiu kirvarpoms saldžių sapnų, nes būsiu laiminga.

Šiandien akyse pamačiau naujos istorijos pėdsakus, kurie slapstėsi nuo manęs jau seniausiai, kad nesumindyčiau.  Ir vėl pasaka - nusijuokiau. Atsargiai nusilenkiau ir paprašiau užeiti, lauksiu pasislėpusi po blakstienomis.

Manęs dabar nėra, tik laikina kopija, nešiojanti mano rūbus bei prižiūrinti einamus reikalus. Ji su mėlynais ratais apie akis nuo nemigos ir nevalgo saldainių. Juo labiau nieko neišmano apie poeziją ir nemoka juoktis. Tuoj grįšiu ir atleisiu ją nuo pareigų.

Laukiu dienos, kuri bus mano

Šiandien jaučiuosi kaip tuščias butelis, nešamas į taros supirktuvę. Mano sapną išgėrė diena, palikusi tik vieną lašą prisilietimo.

Už rašykus geriau gali būti tik dar daugiau rašykų.