„Ryto miestas“
Ankstyvas rytas girgžda tamsoje,
O žvaigždės skaudžiai akį duria,
Ir pinas vakarykščiai pagaliai
Po kojomis, į dangų žiūrint.

Jame beržai šukuosenom veltom
Sugėrę debesis dienos nelaukia.
Tik spigūs miesto žiburiai
Lyg sniego katės choru miaukia.

Šešėlis senas ledo plutele
Takelį kramto žiburio apšviestą.
Įkvepus oro su žiemos gaiva
Praryju gurkšnį savo miesto.

žiema maksi žila galva
žemę girdo pažadais

Lapai minas į pliką asfaltą
Žingsniai prakerpa rytą suveltą
Paukščių priedanga kiūra nuo vėjo
Saulė zulina gatvių šlaveją

ir vėl mokausi džiaugtis rudeniu – pavasario išdavyste

paveikslo rėmuose pernykštis švelnumas

žodžių skruzdėlynas į ausis kabinas

aptikau nerašytą pasaką aukštai kalnuose ilsintis, o kai ji į mane pažiūrėjo, pamiršau žodžius ir save pačią

trūkinėja voratinkliais žingsniai,
šlampa žemuogių kraujyje pirštai,
angis tyli čiobrelių kupste,
pieva kaista žiedais išplakta

akvarelė teka lūpomis

dangus vis neišsiverkia,
kelnės vis nedžiūsta