aš nutolau...pati kalta.

Aš tikiu angelais ir raganomis ir jau nebesvarbu ar jie geri, ar blogi, ar egzistuoja, ar tik gyvena mano svajonėse...

Čia jaučiuosi svetima...noriu verkti.

Laikas kurti sau ir atsiriboti nuo visų, nes pradedu meluoti pati sau.

Gėda.

Dingusi tarp pastelinių kreidučių...atėjo laikas kurti.

Šiandien švietė saulė, o svajonės, viltys ir sveikinimai kvepėjo vanile ir tuo nenusakomu, neįvardinamu noru būti laimingu, nors vieną dieną šiame gyvenime…Radau dilelę puokštę mano mylimų tamsiai raudonų rožių, jų buvo net aštuoniolika, kaip tik tiek ir aš jau nugyvenau. Ačiū tau, mano mamyte, už jas…

Uždegiau žvakę…tyloje palydėjau senelio siela , prieš ketverius metus jis per mano gimtadienį paliko šį pasaulį Į šią šventę pažiūrėjau gan dramatiškai, bet tas tris minutes, kai žvelgiau į bedegančią žvakę…bet gyvenimas nestovi ir bėga pirmyn.

Aš plačiai nusišypsojau, juk tai mano diena ir vienintelė metuose būtent tokia. Pabūsiu šiandien naivi, vaikiška ir raganiška, lai viskas būnat tik gerai…aš šypsausi.

Ačiū jums, mano mielieji, už visą šilumą, kurią man šiandien padovanojote.

Turiu viltį, kad ateityje viskas taps tik geriau...
Tapau stipresnė,linksmesnė ir jau sugebu atskirti tai kas bloga, tai kas slegia.Turbūt padėjo savotiška piešimo terapina, noras raganauti ar net mylimų žmonių sekmė.Išties padėjo viskas, nes dabar  džiaugiuosi, kad kiti laimingi ir nebepavydžiu jiems laimės, kad ir kaip man dar būtų sunku.Įsitikinau, kad už gėri, net jei jis panašus į lietų ar gėlę negalima tikėtis dėkingumos, nes tai jau kaina,o gėris juk neturi kainos(?)viskas turi vykti savaime...vakar vėl švietė saulė, viena klajojau kapinėse ir man buvo gera, nes visad reikia daryti tai kas sušildo sielą, priverčia skristi...o liūdesys,jis irgi turi grožio, svarbu, kad tik jis netaptu našta esantiem šalia tavęs.
Beje, ar šiandien vis dar pilnatis?

Laiškas tiems, kurie dar kartais užsuka į tariamus mano namus čia....

Manau, pasigedote manęs....nors gal aš tik eilinį kartą sureikšminu save ir savo egzitavimą.
Norėjau dingti.Norėjau išgaruoti...tiesiog norėjau būti viena, užmiršta ir pati save užmiršti ir povelniais, man tai pavyko puikiai.
Nežinau kodėl taip elgiuosi, net nežinau kodėl kartais nesielgiu taip, kaip reikėtų ir išvis mažai kada galvoju apie tai kaip kartais reikia elgtis.Žinai, man norisi ir vėl įkristi į pusnį, kaip praeitą savaitgalį ir pragulėti ten bemąstant bemaž valandą ir kas, kad ant veido krinta snaigės.Nuo visko pavargau, net nuo džiaugsmo ir kam man jis, jei  neturiu kam jį padovanoti?...visi per toli nuo manęs...geriau tylėti, ten giliai sieloje,užmerkus akis apmąstant viską ką  patyriau, ką turiu.Susitaikiau su visais, net su tais su kuriais maniau niekad nesusitaikysiu(tie, kurie pažįsta mane supras apie ką aš...).Taip, jie ir vėl parašė, atsiuntė šiuolaikinėm technologijom žinai, kad būtų malonu...bet ar išties tai malonu?...Aš nebežinau kas gėris, kas blogis ir manau niekas nežino.Tiesiog atsakai, kad viskas gerai- kadanors būna....Yra, kaip yra.
Tiesiog, tiek žinių iš kitos pasaulio pusės...iki kito karto.Pasiilgau..:*


                                      Lauryna

Šiandien ir vėl sninga....

Šiandien bendravau su ypatingu žmogumi-Kauno dramos teatro aktoriumi Petru Venclovu. Kiek  daug gerų emocijų man suteikė šis pokalbis...

Praeitam gyvenime buvau ragana...