Man nieko nereikia. Pasauliui manęs irgi...

Tylu.

Vistiek niekas nesupras...

Pasaulyje yra daug žmonių, kurių gyvenimas skendi tamsoje ir begaliniame skausme...Aš nenoriu būti viena iš jų...

Mirtis moka skaudinti....

Jie išėjo amžinai...Lai, nors žvakės šviesa juos primena, nors ir trumpam...

Apkabink, kapinių medį, pabendrauk su jais, nors mirtis ir negailestinga ji moka išklausyti...

Žvakės liepsnelė primins,kaip arti ta amžina ramybė....

Aš tiku, kad jie visad šalia, kad visad arti, kad ten jiems geriau...

Pasiilgau jų....

Nors vieną mažą žvakelę, nes ir jie nenori būti pamiršti...

Girgždančiu kapinių smėliu užkloti....

Amžiams.

Vėlinės...

Labanakt...

Ech, kad kas pasakytų kur yra ta optimizmo ir laimės upė...Nubėgčiau ten ir prisisemčiau kibirus, ne kelis, o kelis šimtus...

Juk baigsis visa tai staiga.
Pasaulis tas, kuriam pavydžiu.
Ir lauks tavęs šalta kava,
Bet Tu prie jos jau nebegrįši.

Ir nebegrįš jausmai į širdį,
Suradę šiltesnias vietas.
Norėjome išsaugot viltį.
Užmiršom tik sugniaužt rankas.


                                  Rolandas Kazlas

Juk baigsis visa tai staiga.
Pasaulis tas, kuriam pavydžiu.
Ir lauks tavęs šalta kava,
Bet Tu prie jos jau nebegrįši.

Ir nebegrįš jausmai į širdį,
Suradę šiltesnias vietas.
Norėjome išsaugot viltį.
Užmiršom tik sugniaužt rankas.


                                  Rolandas Kazlas

Aš lauksiu ryto  jis, naivus kvailys, ateis taip greitai....O jo nelaukiu, nemyliu... Naktis-šventi namai. Jos durys visad atviros, rankos šiltos ir savo geidulingais mostais ji taip viliokiškai šaukia į save....Lėkiu, dar turiu spėti užsnūsti.