Tyla....

Vaškinės rankos, Švelniai glosto, Vaškinį kūną. Drungnam vandeny Užmerkusi kojas, Šypsosi laimė. Tikiu tiesa,, Kurios nėra. Liečiu liepsną Vaškinėm rankom, Jos tirpsta… Antikristo ašaros - Byra vaškiniai Kraujo lašai. Kentėsiu skausmą - Sukandusi dantis. Prarasiu draugus, Tikėjimo laimę, Tyras mintis… Surinksiu teorija - Kvailas mintis, Pilkų žmonių. Užrašysiu skausmą, Užgesinsiu liepsną, Nusilipdysiu naujas Vaškines rankas…

Kodėl jie persekioja?...Tie seni, naujos mėsos ištroškę varnai...Tie neapkenčiami žmonės- vadinamieji draugai....Lai eina, jie sau, aš pavargau...Kiek galima priminti skausmą, kiek galima skaudinti?....Jie neturi širdies, neturi....Aš nebenoriu šio pasaulio, noriu tik sapnų, svajonių, tikrų draugų...O ar gi aš jų galiu turėti?...Juk anot vieno žmogaus"esu nepataisoma, bjauri egoistė"...

Palikime viską ramybėje ir nusišypsokime...Juk taip retai šypsomės...

Ištisas valanda, paras, mėnesius tik sėdėti ir žiūrėti pro rasotą lango stiklą.Ar kada bandėte?...Pabandykite, ir suprasite ką jaučia viltį praradęs žmogus...

Kai tylai, vos girdimai, beldiesi į žmogaus širdį, kas turi atidaryti?...Dažniausiai neatidaro niekas.Lieki viena už durų, kai kiti nesuklupdami lekia į vidų ir savo besipuikuojančiomis minomis tau moja ranka.Tampa baugu, baisiai nepatogu  ir kvaila.Nuleidis akis ir nueini sau...Viena.Liūdna.Baugu.O gal, tiesiog, nemoki belstis?...Labanakt...

Ištisas valandas, paras, mėnesius tik sėdeti ir žiūrėti pro rasotą lango stiklą. Ar kada bandėte?...Pabandykite, ir suprasite ką jaučia viltį praradęs žmogus...

Aš ieškosiu šviesos, nors gal ne šiandien  bet ieškosiu...Vėl kaupsiu akimirkas, laiškus...Nors iš to ir nieko gero nebūna, bet vi gi kaupsiu ir tikėsiu.Ašaros, mano ištikimos draugės, nebeaukosiu jums savęs...Noriu būti vėju, o kas nenori?...Noriu nebeverkti, o kam to reikia?...Bet aš juk didelė, juk ištversiu?...Į langa tyliai bels lietus, o aš vis dar tikėsiu, juk po nakties ateina diena?..Aš ieškosiu šviesos, nors gal ne šiandien...

Aš šiandien lyg naktis:tyli, paslaptinga, ilgesinga, negailestinga, bet kantri...Surinkau laimingas akimirkas, žmones, vaizdus, laiškus ir sudėjusi į didelį voką, paslėpiau stalčiaus gilumoje...Nebenoriu jų skaityti, per daug...Visi užmiršo, užmiršiu ir aš...Kažkada išdėliojusi juos ant grindų skaičiau dešimtis, o gal šimtus karų.Ir kas iš to?Paliko tik lapai, kreivai užrašyti adresai, vardai, gal net pavardės...Norėjau juos sudeginti, kaip savo nevykusi dienoraštį, bet lai lieka...Nors skauda, taip reikai.Kai žmonėm nebereikia tavo pagalbos, jie tave užmiršta, palieka, neberašo...Tada klajoji žemės ilgesy(anot Mačernio).Ašaros, taip gražiai puošia veidą...

Visi bėga...Laikas ir man.Labanakt...

Na va vos susitikom, o tu jau bėgi...Ka gi lėk, paleidžiu:)Neužmirsk manęs...Labanakt, mano mieliausioji drauge...