Tyloje....

Ištrintos mintys, jausmai, pasakos...Aš pirmą kartą supratau, kad netekau tavęs.Bevei katis, prieš keliau valandas,klūpodama šalia tavo kapo.Aš prisimenu tavo rankas, veidą, balsą...Atrodo,dar vakar bučiavai mano vaikiškus sruostus, o dabar pavirtai gelsvu kapinių smėliu. Išėjai į rudeninį, žvarbų lietų ir negrįžai...Užverktom akim ir vėl ant kapų smėlio dėlioju akmenukus, ir vėl atmintyje piešiu tavo porteretą.Ketveri, praėjo lygiai ketveri metai, o tu stovi prieš mano akis ir šypaisi...Dabar daug ką pakeisčiau.Atsistoju ir nueinu tolyn, atgal į rudeninį lietų, į niūru kapinių peizažą ir nežinau kas bus toliau....
Ir kam aš jums tai pasakoju...?

Aš buvau čia...Atleiskit, bet neturiu minčių, noro ir ką pasakyti...Jei kam rūpi, aš šypsausi nors mažai, bet šypsausi.Ryt čia grįšiu, bet šiandien nebepajėgiu būti,PER daug blogų minčių...Iki rytojaus...Labanakt..

Išsekimas nualino, o miegas nugalėjo...Labanakt...

Šiandien pavargau, išsekau ir panašiai....Toliau pasakoti, kaip ir neverta, nes ar gi jums įdomu?...Tik dar daugiau kliedesių...Atrodo viskas buvo gerai, bet vat viena kibirkštis ir viskas...Gal geriau iš vis išeiti, palikti visus?....Lai, gailisi ir kalba apie banalybę, o aš išeisiu, kaip vėjas, kaip naktis, kaip rūkas...Ir eisiu velniai žino kur, gal taip ir geriau?...Nekankinti kitų bereikšmėm ir kvailom mintim, neapkrauti problemom...Iš vis, man jau laikas.Labanakt...

Banalu būtu kalbėti apie laimę, bet ji yra ir visai šalia...Tik bėda, kad ji aplanko ne visus. Ir kaip tyčia, pamiršta labiausiai jos laukiančius...Na tikėkimės..Galbūt...Kada nors....Aš lauksiu.

Niekad nepabėgsi nuo savęs, prisiminimų, kažkad sutiktų žmonių,nekenčiamų praeivių, nemylimų draugų, o tai taip vargina...Norisi būti, nors kažkur, tik kvaila Rudens_nuotaka...Labanakt visiems....Ypač, mano pievų gėlytei, mano auksui, mano Ramunei...Sekmės tau.

                                        Su pagarba
                                tik Rudens_ nuotaka

Aš vėl viena, vėl geriu atšalusią arbatą, vėl noriu skristi....Ir vėl...

Kartais,keistomis aplinkybėmis,pajunti kaip gera ,kaip reikia gyventi.Deja,  jauti trumpai...Tada teptukas kirba rankoje, o žodžiai liejasi savaime. Tamsoje, taip gražiai dega žvakė...Jos maža liepsnelė suobuoja, raitosi ir šildo sugrubusiais nuo rudeninio vėjo rankas( šiandien šalta...).Tyliai užmerktos akys -šypsausi...:)

Rankos nusvyra....O tu pakeli jas, lyg žaislines ir tempi mane velniai žino kur...Tu , kvailas mano likime.