tu niekada nežiūrėdavai į jų akis, tu nematei jų arti. Nenujautei pašiauštų keterų, Tanai. Kvėpavai tolygiai, nedusai iš baimės.
Nesiropštei ant kėdės, pasidėjęs ant jos pagalvę, nespoksojai pro langą, kai neleidžiama. Tik girdėjai juos - vilkus.
Laimei to nedarei, Tanai.

Nuo miško, tolyn nuo juodo rėžio, per užšalusį ežerą traukia vilkai. Už nedidelio kyšulio – kaimas. Ir avys. Šilta, garuojanti mėsa. Trakšt - gauja neskuba. Sėlina tylomis.

<...>

Man atima žadą. Tolumoj žybsi vilkų akys. Ten, prie miško. Akių lemputės. Žybt, žybt – ir tamsa. Ir vėl, vėl...

mintis? gražiausia – išlenkta kaip burė
jūs klausiat apie viltį? šįryt neturiu
o ta kurią turiu pati būties neturi
ak apie būtį klausiat?.. pusė keturių

Kajokas, Donaldas. Karvedys pavargo nugalėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Ne čia pataikiau.

esu save apsibrėžęs
nustatęs sau vietą ir laipsnį
galios jie
kol krisiu į nežinią


Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Be žiogo – metai. Bandymai išgyti.

„Iš nervų visos. Tik viena – iš meilės.“
„Kas nemylėjo – tas ir negyveno."
Žiogeli, griežk. Nesigailėk kojelių!

Nubusk ir melskis: „Tėve nebe mūsų,
neduok daugiau jiems duonos kasdieninės, –
pyrago duok.“

Todėl kiekvienas laiškas – paskutinis.
Išspaustas vynas neraškytų vaisių.
Todėl esu. Ir tik todėl išeisiu
užrašęs turtą – rudenį auksinį.
Rugsėjo auksas – visos brangenybės.


1993 08 17 – 1993 09 05
Marčėnas, Aidas. Metai be žiogo: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.

- moteriškas skyrybos ženklas.

nuo neparašytų tekstų.

Kas, jei auksinę žuvelę sukryžminsim su rykliu?

Žuvelė, išpildanti paskutinį norą.