Cha... kimba rankos - ni f temu...
Na, štai... ir prasideda... nežinau - laukiu to ar ne... Kažkaip daug taškų šiandien... Ką tai reiškia? O gi tai, kad nuo šios dienos viskas bus kitaip!:) Prasideda naujas gyvenimas. Kitoks. Ir dėl to aš tikrai laimingas. Laimingas, nes galiu! Žinau, kad kiti negali... nenori... bet negi spėsi visiems ir visada patarti, padėti? Jaučiu, kad ne. Ne visiems. Na, aš daug ką dariau ne taip, kaip būtų reikėję. Daug ką dariau būtent taip, kaip reikėjo. Jei ne visi (netgi aš) tai laiku ir taip, kaip reikėjo, suprato, tai tebūnie taip, kaip yra. Tegul pasaulis šypsosi naujo spalvom!:)
Oi, kaip matau... ir dar kaip matau... matau, kad daug kam į mane nusispjaut. Jie net mažiausių dalykų nesugeba pamatyt. Na ir gerai... tai jų problema. Kol turiu save, esu laimingiausias žmogus pasaulyje. O jeigu save turėsiu visada, tai galėsiu ir šalia savęs pastatyt namą, užsiaugint sodą, gort vakarais gitara, žiūrėt žvaigždes, kurt svajones ir jas pildyt.
Kažkaip tiesiai šviesiai čia viską rėžiu... ne kaip „spindžiu“... Bet juk ir šviesa ne visada vienodai šviečia. Taigi... mieli skaitytojai, jei jau perskaitėte iki šios vietos, tai galima sakyt, kad šnipinėjat mano mintis. Na, gerai, gerai:) juk tai galima. Tik noriu pasakyt, kad norint nepaklyst labrinte, reikia visada laikytis vienos pusės. Jei, žmogau, mėtais, tai ir kiti tave mėtys kaip kam reiks... Todėl nusiramink ir padainuok tokią nuostabią dainą, kartu su manim... Nemoki? Galbūt... nes ne daug kas ją moka... bet esi laimingas, jei gali klausyt...

„Jau mėlynas vakaras braido pro drėkstančią žolę,
Nutilo per dieną čirenę rugpjūčio žiogai.
Kažkur tik lakštingalos - ilgesiu virpantis solo,
Tarsi lopšinė, tu, Žeme, labai pavargai...

Iškrito rasa, Tavo prakaito gausūs lašeliai
Nuo šiol jie per naktį sapnuojančią vilgys Tave...
Miegok įsisupus į antklodę drėgną ir žalią,
Kad rytas vėl džiaugtųs Tavim amžina ir gaivia...

Kils deganti saulė sidarbo lašuos sužibėjus
Ant vėl pailsėjusios Tavo krūtinės šventos,
Kol skaisčiąją, gaiviąją rasą lyg rankšluosčių vėjas
Gražiai rūpestingai nušluostys nuo Tavo kaktos...
    / Deja, nežinau kieno žodžiai... Galiu tik spėt, kad iš kokių 1970-ųjų metų kažkokio žurnalo kažkokio numerio... /

Dar žinau vieną labai gražią dainą... kaip tik vakar dainavau - buvo proga... bet jau vėlu. Miegok ramiai. Nebevarginsiu tavęs šiąnakt...

Pakylu su aušra... leidžiuosi su laida... kaip tikslu! Ir vakar buvo viskas tikslu. Vakar supratau, kad ne aš vienas TOKS.
- Koks? - paklausė praskrisdama kregždė.
Myliu kregždes... jos taip arti vandens skraidžioja. Taip rizikuoja! Kaip ir aš. Bet nebebijau taip elgtis. Todėl kartais pradedu mėgt ir nekęst savęs. Keisčiausia, kai tai vyksta vienu metu.

Žinau, kad daug ką užknisu, todėl visi ir stengiasi nesikišt į mano reikalus. Na, tik kartais... dėl mandagumo ar šiaip kokio velnio, kaip, pavyzdžiui, sąžinė. Bet supratau vieną dalyką, kuriuo niekad netikėdavau: žmonės žiūri savęs. Kodėl aš negaliu? Matyt neišeina ir tiek... Gal aš tikrai ne iš to žvaigždyno, kaip daugelis... Beje, visi su kaukėm. Su grimais. Net ir aš... kartais... ne dėl savęs... tiksliau dėl savęs, bet ne to, kuris ten... Nors tas TEN man nuolat duoda nurodymus. Net nenurodymus, o tiesiog jaučia mane geriau nei kas kitas. Nes TEN ir esu tikrasis AŠ. Kažkada, jau galima sakyt seniai, dainuodamas verkiau. Ir apskritai, seniai beverkiau. O dainavau daug labiau jausdamas, nei mastydamas:
„Ir širdy, tartum fotojuostelėje
Liks tik šviesios ir tamsios dėmės,
Nesakysi nebuvo meilės,
Nesakysi gyvent pasivėlinau.“

Kur šiandien Marcinkevičius dingo?
- Kas čia su manim kalba? Ė-ėėė... Klausiu kas?
Tyla. O svarbiausia, kad šiąnakt nieko nesapnavau. Tiksliau, nepamenu nieko. Gal ir gerai, nes praėjusių dviejų naktų sapnų ilgam užteks. Analizei. Jei kas ją parašytų... aš sau negaliu.

Dienorašti, kažkaip sulaužiau taisykles. Žinau, tau tai į gerą... Gal ir man:) Noriu tau padainuot dar vieną dainą. Žinok, čia man pirmas kartas. Ot, velnias, galvojau, kad tų kartų mažai beliko, bet, rodos, ne...:) Na, tai klausai manęs?


I was so high I did not recognize
The fire burning in her eyes
The chaos that controlled my mind
Whispered goodbye and she got on a plane

Never to return again
But always in my heart
This love has taken its toll on me
She said Goodbye too many times before
And her heart is breaking in front of me
I have no choice cause I won't say goodbye anymore


I tried my best to feed her appetite
Keep her coming every night
So hard to keep her satisfied
Kept playing love like it was just a game
Pretending to feel the same
Then turn around and leave again


This love has taken its toll on me
She said Goodbye too many times before
And her heart is breaking in front of me
I have no choice cause I won't say goodbye anymore


I'll fix these broken things
Repair your broken wings
And make sure everything's alright
My pressure on her hips
Sinking my fingertips
Into every inch of you
Cause I know that's what you want me to do
    / Maroon5 „This Love“ /

Čia mano naujausia daina. Niekas jos dar negirdėjo. Net diena ar naktis. Tik TU ir aš. Ačiū, kad klausei. Mačiau, kad ji tau daug reiškė. Jei kada bus liūdna, pasakyk man. Vėl padainuosiu...

Kažkaip aplink viskas tik varva, varva... kartais jaučiuos cukrinis avinėlis. Tik nesaldu... O baisiausia tai, kad dažniausiai jaučiuosi kaip tas varnas, nešdamas per jūrą savo vaikus ir klausdamas, ar būdami užaugę jie padėtų sergančiam tėvui. Skaudu, bet visi atsako, kad padėtų. Negi man mest juos į jūrą?.. Negaliu, širdis ritasi į kulnus. Dar šiandien keli mano vaikai žadėjo sergančiu manimi rūpintis. galėčiau paleist juos... bet palauksiu kol jūra labiau patvins - greičiau nuskęs. O gal tai tik mano tėviškas rūpestis? Tie vaikai jau užaugo... beje, vienas - įsūnytas. Jie kuria savo šeimas. O aš vis galvoju, kad esu jiems tėvas. Bet aš gi varnas. Jaučiu, kad kitame gyvenime būsiu vilkas. Vienišas stepių vilkas. Ir nebus jokio kito vilko, jokios vilkės, kuri gimdytų man vaikus. Taip daug lengviau. Nereikės tikėt vaikų melu, nereikės jų žudyt. Būsiu pats sau šeimininkas, ir vaikas... kas gi manimi pasirūpins. Bet... dabar aš varnas. Jau senas. Plunksnos išpešiotos. Dar bandysiu pakilt didžiam skrydžiui. Oi, toli skrisiu... Ir grįšiu, žinoma. Reikia aplankyt dar vieną nežinomą vietą. Tiesa, buvau jaunystėje netoli tos vietos. Dar nė vaikų neturėjau. Net mintys apie juos nebuvo pasėtos. Buvau tada su savo mokytojais - varnais. Jie norėjo atstoti man tėvus, bet tėvus, kurie niekada nepaklausia TO klausimo savo vaikų. Gal todėl, kad jų pačių vaikai jau seniai išskridę. Jie norėjo atstot man tėvus. Bet nebūti jais. Ir prisileidau aš juos, tik ne per arti... Pabuvau, nelabai prisimenu ką veikiau. Turbūt mėgavausi to krašto kitoniškumu. Paskui grįžau. O dabar - jau seniai grįžęs. Tai gal bent jų motina, sena kaip ir aš, pasirodys...

Ar esat girdėję varną čiulbant? Paklausykit...

Iš nieko nenoriu nieko
Jei noriu - tik iš savęs.
Man reikia save bent sykį
Aplinkui žemę apvest.

Man reikia sau parodyt,
Kuo didelė ji, kuo ne
Man reikia save padaugint,
Man reikia pratęst mane.

Man reikia save apgyvendint
Tūkstančiuos žemės darbų.
Man reikia mylėt: bent meilėj
Nenoriu pakeistas būt.
      / J. Marcinkevičius „Man reikia“ /

Nebelyja taip smarkiai. Gal iš vis nustos... gi vasara!

Bet turiu išeit, kad sugrįžt atgal... kažkada tas išganingas momentas ateina:
Tu sugrįžti, ir tavęs laukia, bet nesupranta...
Tu sugrįžti, bet tavęs nelaukia...
Tu sugrįžti...
Tai kas čia viską supaisys. Ar verta grįžt? Tačiau ar verta bėgt?
Kai nieko nesupranti, verta pažvelgt į naktį...

Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,
Pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių.
Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest,
Jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu.

Nes jau per žema tai, kas buvo aukšta.
Nes jau per menka tai, kuo pats lig šiol buvai.
Nes jau kiekvieną rytą, kiekvieną rytą auštant
Tie patys horizontai ir laivai.

Ir taip kankinamai ilgiesi tolumų,
Ir taip kankinamai ilgiesi aukštumų,
Ir taip kankinamai be tolumų ramu,
Ir taip kankinamai ramu be aukštumų.

/ J.Marcinkevičius „Šią naktį...“ /


Nežinau kodėl tai darau... tiesiog darau, kad daryčiau. Nes jei nedaryčiau, nustočiau egzistuot. Mano degtukas užgetų, kaip tai mergaitei...
Galbūt rytoj aš būsiu kitoks. Ir rašysiu kitaip. Galbūt rytoj aš būsiu nebe aš.

Beje, dienorašti, jei manai, kad aš nieko nesuprantu, tai žiauriai klysti! Suprantu, kad tu visada manęs klausai. Ir tas, kas klauso, dažniausiai daug supranta - tai geras kelias. Bet žinok, kad ne vien tau nuklotas geltonų plytų kelias. Vieni einam geltonom plytelėm, kiti raudonom, treti - dar, velnias ar angelas žino, kokiom... ir taip toliau. Tu nieko nepasakei, bet aš kažkaip pajutau, kad rezgi kažką negero. Kad nesi nuoširdus. Tas mane ir sunervino. Todėl ir suirzau... Tiesiog buk savimi. Tu gi gimei, kad klausytum... Man patinka, kai manęs klausai...
Ikius...

Pameni apie ką vakar kalbėjom? Jau buvo vėlu, jau buvom pavargę, bet net ir tokiu atveju mums buvo gera. Todėl aš naktį iilgai ir neužmigau. Taip norėjau, kad bent kas nors, kad ir kokia šmėkla ar angelas, ateitų pas mane ir paklausytų mano širdies... Tikriausiai atėjo. Atėjo taip, kad aš net nepajutau. Žinai iš ko sprendžiu? Iš to, kad naktį kažkas kuteno blakstienas. Gal angelas įkrito į akį...
Žadėjau dainą... jau klausai manęs? Ateik prie manęs, paimk už rankos ir pasistenk pajust, kad dabar tu ir aš - mes, nes dainuosiu mintimis...

Like a ghost I'll need a key
I've come to thee
And please don't think of getting up for me
You don't even need to speak

When I've been here for just one day
you'll already miss me when I go away
So close the blinds and shut the door
You won't need other friends anymore

Oh, don't leave home
Oh, don't leave home

And if you're cold, I'll keep you warm
And if you're alone just hold on
cause I will be your safety

Oh, don't leave home

And I arrived when you were weak
I'll make you weaker, weaker still
Now all your love you give to me
when your heart is all I'll need

Oh, don't leave home
Oh, don't leave home

And if you're cold, I'll keep you warm
And if you're alone just hold on
cause I will be your safety

Oh, don't leave home

Oh how quiet, quiet the world can be
when it's just you and little me
Everything is clear; everything is new
So you won't be leaving

And if you're cold, I'll keep you warm
And if you're alone just hold on
cause I will be your safety

Oh, don't leave home
because I will be your safety
I will be your safety
I will be your safety
Oh, don't leave home

/ Dido „Don't leave home“ /

Šiandien turiu išeit, kad sugrįžt atgal...

Nusprendziau:
Iseisiu, negrisiu...
Vien save siam pasauly matysiu!
Pakilsiu ir skrisiu...
Kol mano saule nudegins man sparnus.

Ir tebunie kaip likimas man leme,
Net jei sirdis is skausmo apsiveme...
Ir tebunie kaip lemtis man prisake -
As vis tiek liksiu marga plastake!

Dar visko neissakiau, dar daug savy turiu. Net jei esu medis, kurio lapus pakas pirma salna. Tik gaila, kad ji nemoka skaityti, kad nesupranta lapu slamesio. Tik gaila, kad ruduo atejo vasarai neprasidejus.

Nusprendziau:
Busiu ir tikesiu...
Net jei laikas kasdien su manim kalbesis.
Lauksiu ir zydesiu...
Net jei del to tektu degti pragare.
Nes visada tikesiu zvaigzde:
- Mylesiu tave...

Ikius. Pasiilgsiu taves, dienorasti... Tu vienintelis moki klausyti. Kitakart as tau padainuosiu daina. Lauk manes, ismok laukt. As taip pat mokaus... Tikiu - ismoksi ir tu.

Matau: į visas pasaulio šalis...
Aš gi stoviu čia pat, pačiame centre, ir kas keisčiausia - esu nematomas.

Kazkaip nesaldu... beje, lietus nebuna saldus... bet ir nesurus. Jis toks savotiskas. Kaip ir as.

Tiktų „Aš toks vienišas jaunas jūreivis“. Bet kad nenoriu taip! Jaučiu kaip banguoju: vis lėčiau ir lėčiau... O pradžioje buvo tokia audra!.. Norėčiau pasivaikščiot po parką lyjant        ..

Vaivorykštė dažnai nesirodo...
Tik pabuvęs vaivorykštėje tai supratau. Joje per daug paslėptų spalvų. Nereikia jų visų pažint. Džiaugiuosi, kad galiu žvelgt į ją ir tik, t.y. net mėgautis.