Rodos, visi keičiasi. Tik aš kaip ir seniau, ten pat, toks pat. Dar kas nors nepaskubėjo?:)

R
A
M
Y
B
Ė
S

Perskaičiau... tai tokia praeitis, kad net apdulkėję viskas. Reikėtų apsitvarkyti, bent jau prieš šventes, bet kažkaip nesinori šiuo metu;)
Do re mi re fa...
„Kiemsargis uždegęs sniegą
Supamoj kėdėj užmiega
<...>
Savo purvinus batus...“
Am
„Miestas purvinas ir senas -
Gipsas, marmuras, fontanai;
Nežinau kodėl taip esam,
Nežinau už ką geriu.
Senos knygos greit suyra
Is dangaus monetom byra.
Pranašystė išsipildė
Pasišildykim rankas.
Pasišildykim ranaks...“

Šianakt į sapnų karalystę pateko žmogus, kuris žvelgia kitaip nei anksčiau. Ir pabudo vis dar būdamas Kitoks. Šiek tiek sudvejojo, bet neleido, kad dvejonė ilgai užsibūtų. Tiesiog reikėjo dar kartą patikrinti.
Nusprendžiau, kad užteks stovėt ant uolos krašto ir bijot nukrist. Šoksiu! Gal todėl, kad jaučiu, jog ne krisiu, o kilsiu... Pamatysit!:)
Abejingumas žmogui ar įvykiams nėra geras dalykas (ne visada), bet kartais tai gelbsti... Abejingumas situacijai, kuri skaudina, viską spalvina kitokiom spalvom, neleidžia kaip reikiant išskleisti sparnų, varžo mintis ir veiksmus... tai yra gerai!:) Ir kažkaip per daug jau leidau sau susivaržyti. Juk mano sparnų ilgis priklauso nuo manęs. Aš kažkaip suglaudęs juos laikiau... net keista... stebiuosi savimi:)
Niekur neskubu. Tiesiog sklendžiu ore ir megaujuos dangumi, žeme, vėju, sniegu ar lietumi. Kartais suglaudžiu sparnus, gal galėčiau pajusti ką reiškia kristi. Bet šiuo atveju kritimas yra geras dalykas. Nes tai darau tyčia. Nes tada būna gera... Vėl gali kilti ir žinoti, kad iš TEN į mane žiūri. Ir aš Ten žiūriu, tik gal dar nelabai suvokiu. Manau, kad į mane žiūri iš apačios. Turiu nusileist žemiau, kad pamatyčiau kas žiūri, kad pamočiau sparnu ir pakviesčiau skrydžiui. O kaip manot, sutiks skrist?:D

Kažkam šiandien noriu kažką pasakyt. Tik nežinau kodėl ir kam... tiesiog atrodo ypatinga. Kas ypatinga? Nežinau:) Va tame ir yra esmė:) Bet tas nežinojimas nėra blogas. Jis toks... kaip laukimas, kaip tikėjimasis. Na, kaip prieš šventes:D Stengiuosi tuo džiaugtis, nes juk jei gyvename, tai kodėl neišnaudot tų linksmų akimirkų:) Todėl ir džiaugiuosi!:D
Man atrodo, kad kažkam esu svarbus (nors, mano žiniomis, taip neturėčiau jaustis)... ir tai beprotiškai geras jausmas. Geras jausmas, kai žinai kam esi svarbus ir tam žmogui taip pat jauti kažką panašaus. Gal dabar taip ir nėra... ir tikriausiai ilgai nebus tokio žmogaus, bet bent akimirkomis pasijuntu, kad kažkas rūpinasi. Tai reikalinga kaip oras. Gal esu mažas vaikelis, kuriam reikalingas rūpestis, bet juk visi turime šiokių tokių keistenybių;) Taigi, ir aš dabar išsakiau tai, kas man atrodė reikalinga išsakyti. Kažkokia ramybė manyje dabar... keista tokiu metų laiku (kai tiek daug darbo, rūpesčių visokiausių ir pan.). Tiesiog kažkas GERO artinasi...:D va...;) Jaučiat???:p:)

Valioooo!!!:D Pasiekiau tai, ko norėjau;) Na, ne viską... bet po truputį, po truputį...:) Niekur nereikia skubėt, xi xi...

Citata:
"Mazyte isgyventa istorija... Mano draugas istrauke savo zmonos komodos stalciu ir is jo iseme mazyti paketeli: "Tai nera paprastas paketelis, - tare jis, - tai - puikus apatiniai". Jis numete popieriu ir apziurinejo silka ir azurinius
mezginelius. "As tai nupirkau, kai mes pirma karta vaziavome i Niujorka.
Jau bus 8 ar 9 metai. Bet ji taip ne karto ju ir nepanaudojo. Ji norejo juos issaugoti ypatingai progai. "Kagi, as manau, kad butent dabar ir yra tas momentas." Jis priejo prie lovos ir pridejo si paketa prie kitu
daiktu, kurie po laidotuviu tapo nebereikalingi. Jo zmona buvo ka tik mirusi. Atsisukdamas i mane, jis pasake: "Nieko nelaikyk ypatingai progai. Kiekviena tavo gyvenimo diena yra ta ypatinga proga."

As visad galvoju apie siuos zodzius - jie pakeite mano gyvenima.
Siandiena as skaitau daug daugiau nei anksciau, o valau, sveiciu maziau. Atsisedes savo terasoje geriuosi peizazu, nekreipdamas demesio i piktzoles darze. As praleidziu daugiau laiko su savo seima ir savo draugais ir maziau laiko darbe. As supratau, kad gyvenimas yra patirciu visuma, kuria turime ivertinti. Nuo siolei as nieko nesaugau, nelaikau. As naudoju savo kristolines taures kasdiena. Jeigu tik uzsimanau, as apsirengiu savo naujaji svarka, eidamas apsipirkti. Savo
geriausiu kvepalu as nebesaugau svenciu dienoms, as juos naudoju kada tik kyla noras. Tokios frazes, kaip "viena diena" ir "kita diena" po truputi istremiamos is mano zodyno. Jeigu tai verta, as noriu matyti,
girdeti, daryti tuos dalykus DABAR.

As nesu visiskai tikras del to, ka butu dariusi mano draugo
zmona,zinodama, kad jos rytoj cia jau nebebus (rytdiena, kuria mes visi priimame lengvabudiskai). As manau, kad ji butu pasikvietusi visa seima, artimus draugus. Galbut ji butu pasikvietusi keleta senu draugu, tam, kad susitaikyti ar atsiprasyti uz buvusi sena kivirca. Man patinka
mintis, kad ji galbut butu ejusi pietauti i kinieciu restorana (jos megiamiausi patiekalai). Visi sie mazyciai dalykeliai labiau rupetu, jei zinotume, kad musu valandos jau suskaiciuotos. Mane jaudina tai, kad niekada nebematyciau savo draugu, su kuriais turejau susitikti "viena diena". Kad negaleciau parasyti laisku, kuriuos ketinau parasyti "artimiausiomis dienomis". Man nepatiktu tai, kad nepakankamai daznai savo artimiesiems sakydavau
kaip as juos myliu.

Dabar as nieko nebevelinu, nenustumiu ar nelaikau nieko, kas galetu suteikti dziaugsmo ir juoko kiekvieno is musu gyvenimui. As pats sau sakau, kad kiekviena diena yra ypatinga. Kiekviena diena, kiekviena
valanda, kiekviena minute yra ypatinga.

Jei tu perskaitei sia zinute, tai tik todel, kad kazkas tau nori gero, ir kad tu taip pat, is savo puses, turi sau brangiu zmoniu. Jei tu esi per daug uzsiemes tam, kad skirti kelias minutes ja pasiusti kitiems sau artimiems zmonems ir sau
sakai: "as ja issiusiu kuria kita diena", greiciausiai tu to nepadarysi niekada..."

Protingi ar ismintingi zmones sugalvojo zodi "citata"?..

P.S. vis tiek noriu nusisypsot, nes dienorastis pamanys, kad man kas nors blogai, o taip juk nera:)

Juk neprivalau rasyt kiekviena diena. Siandien nelabai turiu pasakyt ka nors naujo, nes visa po senovei, taip miela ir malonu...:) Tyla gera, kai mes jos buvima jauciam. Siandien tyliu;)

Saukiau vel JE JE JE JE...:D
Padainuojam?
Vakar oficialiai buvo pristatyta daina... ka tik gimusi, dar suvystyta, todel pasaliniams buvo sunku ja visa matyti.

AS TIKIU SAVIM!!!=D
Pasitikiu taip, kaip ir Tavim, mano angele:) Retai Tave taip vadinu, bet angelas tam ir reikalingas, kad visada butu salia, o kai labai reikia, kad neleistu pasijusti vienam...:) O zinot kas man labai patinka pas mano angela? Jis nepaprastai graziai sypsosi:D
Nusisypsau savo angelui... ir man nusisypso...
:D