"Amzina ir plati, kaip zvaigzdynai,
Kaip zydejimas lauko geliu..."

Aaaaaaaaaaach...:)

"Griežle, griežlele, mano mergele,
Dainą dainuoki rytą vakare.
Mes per amželį suksime abu lizdelį
Su griežle, griežle, girežlele."

:)))
Amžina!:D

"Stebuklinga naktis..."
Viskas stebuklinga, kai tiki stebuklais. Šiandien aš tikiu. Ir jei kada nors nustosiu, šiame dienoraštyje bus įamžintas mano tikėjimas. Visada galėsiu iš jo pasimokyt!:) Visada galėsiu jį susigrąžint, nes tai bus MANO tikėjimas:)

Kad ir kokie ruskani pabustume rytais, nors ir mazai miegoje, turetume pasokt is lovos, isgert karstos arbatos, sudainuot daina ir su sypsena zengt i prieki nepaisant lauke isdykaujancio saltuko:)
"Jei Tu butum auksas,
As buciau vagis,
Jei Tu butum vagis,
As buciau teisejas."
Taip! Visur ir visada!:)

Siandien rasiau apie medzius. Tuos medzius... Jei susipins sakos, jei sodininkai apsikabins ir nusisypsos vienas kitam... Bet viskas "jei". O kaip is tiesu? Na, juk viskas savu laiku;)

"And when the night is cloudy
There is still a light that shines on me
Shine untill tomorrow
Let it be.
I wake up to teh sound of music
Mother Marry comes to me
Speaking words of wisdom
Let it be."

Vis ruošdavausi parašyt vieną dainą į šį dienoraštį, bet dabar praėjo noras... kaip su riedlente vaikystėje:)
Bent jau kol kas nenoriu rašyt. Nors ir graži, nors ir man sąlyginai artimas žmogus dainuoja, bet nerašysiu dabar. Gal vėliau... xi xi...

Beje, iš to vieno ir vieno galima išvest bet ką, kai labai nori... tuo TAI ir ypatinga:)

"Jei tu būtum žemė,
Aš būčiau žolė.
Jei tu būtum žolė,
Aš būčiau lietus.

Jei tu būtum saulė,
Aš būčiau žvaigždė.
Jei tu būtum žvaigždė,
Aš būčiau dangus.

Jei tu būtum kalnas,
Aš būčiau pilis.
Jei tu būtum pilis,
Aš būčiau vėjas.

Jei tu būtum auksas,
Aš būčiau vagis.
Jei tu būtum vagis,
Aš būčiau teisėjas."

// Skylė "Androginas" //

-------------------------

Jau antra diena kai galvoje skamba si dainele:) O si diena yra tokia ypatinga! Ir zino tai tik vienas ir vienas, gaunasi du ir vienuolika:)

Meilės kibirkštėlė
Uždegė akis,
Vaikui dangų atvėrė
„Žvaigždė - Tavo švyturys!“

Jei širdy auginsi
Žiedą sidabrinį,
Tai kasnakt paukščiu pavirsi
Dangų apkabinęs.

    Paukščiu pakilkime,
    Žemėn pažvelkime,
    Dangaus kaistybės lašą
    Neškim į save.

Kaktą pabučiavo
Pievų ašarėlės
Kelią šventą nuvingiavo
Paukštis užčiulbėjęs.

Jei savy nešiosi
Skaistų meilės grūdą,
Tai žmogum pasaulis puošis
Savo Sielos rūbą.

    Paukščiu pakilkime,
    Žemėn pažvelkime
    Dangaus skaistybės lašą
    Neškim į save.

Žinau. Tikiu. Jaučiu. Iš širdies į širdį. Šypseną pasauliui. Mažytė dalis. Būk mažas, bet didis. Jau esu...

"Sėdim jauni, dar nepasenę,
Šitiek patyrę...
Motinos veidas tyliai plevena
Ašaros byra.

Motinos veidas liūdintis jauną
Mintį išblaško.
Žvakė labai neskubėda krauna
Pumpuro vašką.
Žvakės liepsnelės regis patamsiais,
Dūmai, kaip gėlės.
Taip ir gyvensim, taip ir gyvensim
Metais apėję..."

Jau baigiu apeit dar vienerius... ech... ir liudna, ir džiugu... kitaip pasakius - pusiausvyra!:D

Oi Radzy, Radzy, Radzy,
ką spygliukuose neši?:)
Vis per Babiloną ir moteris:)

Sianakt nemiegojau. Stebejau, kaip ateina rytas. Nepakartojama! Studentiski langai akimis mirksejo, tekanti saule juose save atspindejo. Gimimas. Naujos dienos. Naujo pasaulio. Grizau namo. Sumerkiau akis magiskam skaiciui. Ir vel spindziu!:)

O liko visai nedaug. Butinai ismoksiu daina. Jau zinau kokia...

Visus su sia puikia diena!:)