Kaip aš kai ko nekenčiu!!! Jūs net neįsivaizduojat... Grrr... Ir likimo ironija čia - visą laiką taip. Jei ne taip, tai kitaip, bet to kitaip negalima net mažu grūdu paversti. Ech...

T A Č I A U

:)

Weeeeeeeeee...
Kokia diena!:) Tiksliau - kokia savaitė.
Everything's gonna be alright :D

Ir tūkstantį metų aš tyliai laukiau savo aušros...

O žinai kaip būna... kai kyla saulė, suspindi kažkas prieš akis žolėj ar ant medžio lapo nutūpęs. Trumpas žavesėlis... Bet toks įsimintinas. Aš - kaip visada...;)

Be proto gražu ir galinga... tiek temoku:

Ir tūkstantį metų aš tyliai laukiau savo aušros...
Ir tūkstantį kartų nebyliai vėjas kartojo - bus rytoj...
Ir tūkstantis ašarų byra, tik jos neturi nutekėt,
Nes Tavo širdyje vietos man nėra...

Yra tyla, ramybė ir gūdos skambumas.

Grįžau...
Su Pavasariu!
Šypsausi...
Su Saule!
Muzika...
Pasaulyj!

Begarsė melodija atsklinda su šviesa.

Buvo priešpaskutinė metų diena, kai iš žmogaus minties gimė jausmas: truputį džiaugsmas, truputį skausmas. Nesusiprato tada... Tik paliko savo įspaudą, žymę.
Prieš tai esančiame kalendoriaus lapelyje pasaulyje įvyko sąjunga. Dar niekada gyvenime nebuvo nieko panašaus. Lieku su savimi.
O tas ženklas, pažymėtas nuoširdumo ir jaukumo simboliu, visada liks manyj. Tai supratau praėjus pirmai parai... tik iš dienų.

Meilės himnas

Jei kalbėciau kalbomis, zmoniu ir angelu,
Bet neturėciau meilės, as buciau niekas,
Jei tureciau pranašystės dovana,
Pazinciau visas paslaptis ir moksla,
Bet netureciau meiles, as buciau niekas.

PR. Meile kantri,
    Maloninga ir nepavydi,
    Nesididziuoja ir neišpuiksta.
    Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi,
    Ji nesibaigia niekada, meile nesibaigia.

Jei turėciau as visa tikejima,
Kad galėciau net kalnus kilnoti,
Bet netureciau niekad meiles, as buciau niekas.
Jei išdalinciau vargšams visa turta,
Atiduociau savo kuna sudeginti,
Bet netureciau meiles, NIEKO NELAIMĖCIAU!

PR. Meile kantri,
    Maloninga ir nepavydi,
    Nesididziuoja ir neišpuiksta.
    Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi,
    Ji nesibaigia niekada, meile nesibaigia.

:********
;)

The water is wide, I can't cross over
And neither I have wings to fly
Give me a boat can carry two
And both shall row - my love and I

Love is gentle, love is kind
The sweetest flower when first it's new
But love grows old, and waxes cold
And fades away like morning dew

Solo... (labai gražu)

There is a ship, that sailed to sea
She's loaded deep as deep can be
But not as deep as the love I'm in
I know not how I sink or swim

The water is wide, I can't cross over
And neither I have wings to fly
Give me a boat that can carry two
And both shall row - my love and I
And both shall row - my love and I


Niekada anksčiau negirdėjau šios dainelės... O dabar taip jau susiklostė laiko klostėse, kad girdžiu noriu to ar ne. Mažiausiai dar penkias dienas:)
O kas nors žino kas tos laiko klostės? Tai taip paslaptinga, kaip Gralis. Kas nors jį surado? O ar bent žino ko reikia ieškoti? Net ir perskaitęs Tai ką ir aš skaitau (o gal rašau?), negalėsi pasakyti, kad kažką užčiuopei, nes tai neužčiuopiama. Kaip ir visada - patys tauriausi dalykai yra žmoguje, jo jausmuose... Joks turtas, jokia materiali laimė niekada nebus Laimė, jei ji nebus įleidusi šaknų žmoguje... O ar visi jausmai nusipelno, kad žmogus būtų sodininku? Yra tokių...

O dabar girdžiu violončelę... Toks sodrus jos garsas. Ach...

And sometimes I despair
The world will never see another man
Like him...

..MA  I..

Vakar gėriau. Tokio tyrumo gėrimo dar nebuvau ragavęs. Matyt, buvau labai ištroškęs. Šiandien jaučiu, kad manyje liko dalelė to skaidraus, nepakartojamo, gėrį ir švelnumą spinduliuojančio...
Aš taip pat daviau gerti. Tik mano gėrimas iš pradžių atrodo labai garsus. Paskui susitaikai, pripranti... Pats jo taip pat ragavau. Smagiau, kai ne vienas... Ir buvo labai gera. Nedėkoju. Tik mano kambaryje nuo šiol gyvens laimė. Nesitikėjau jos. Matyt, dar ir dabar to nesuprantu. Bet kažkas kužda, kad ji jau gyvena... Dėl to šianakt taip gerai miegojau. Saugojo mane. Saugo. Saugos. Jaučiu tai.

Jau rimsta. Tai buvo lietus... Ne sezoninis. Vienkartinis. Bet aš jo niekada nepamiršiu. Žinau, kad kasdien sutiksiu. Bet jis visada praeis TIK pro šalį. Ir džiaugiuosi, ir liūdžiu. Dabar būsiu kaktusas. Kai reikės palaistyt, pasikviesiu lietų.
Vėl galėsiu vakarais grot serenadas? Kas norit?:)

savalaikis lietus...
ir baimė, kad liksiu nuskriaustas, bet be jokio pagrindo. Tiesiog žmonės vaikuose nuo gimimo ją augina. Neleidžia pasidžiaugti varliūliška vaikyste. Vis bijosi gandro. Bet juk tada galima skristi. O jei tai ir yra vienintelė svajonė? Dar tokia maža, tokia jauna, net tikra...

Kas pasakys, kad tai netikra? Kas išdrįs bent akimirkai tuo sudvejoti? Juk iš neisi į miestą naktį ir nežadinsi žmonių vien tam, kad paskui paklaustum „ko nemiegat?“ Nors kartais, manau, taip reikia. Vien dėl kitų. Dėl balandžių mieste stebinčių kiekvieną miestelėnų žingsnį. Net ir žiemą. Kai nėra sniego.

Gražiai viskas keičiasi. Šviesėja, bet nešviečia į akis. Ne viską pastebim. Po velnių ar angelų, ne viską pastebim. O kodėl niekas nežiūri? Kodėl nemato, kad visi šiaudiniai žaislai jau sumesti daržinėn. Karvėms tai nė motais! Žiaumotojos pasaulio. Naikina žalumą, kuria tirštą baltumą. O tai tarpusavyje taip nedera, taip nedera... Nusispjoviau į savo skrandį ir nuėjau ne su karvėm, ne su patekėjusia saule, net ne su žmonėm. Su savim.