Aš regiu Don Žuaną vienoje iš tų pasiklydusių tarp  Ispanijos kalvų vienuolyno celių. Jei jis ir žvelgia į ką nors, tai anaiptol ne į prabėgusių meilių šmėklas, o galimas daiktas, pro saulės įkaitintą šaudymo angą, į kokią tykią Ispanijos lygumą – iškilnią ir besielę žemę, kurioje atpažįsta pats save. Taip, būtent ties šituo liūdnu spindulingu vaizdu ir reikia sustoti. (A. Camus )

Киса, я хочу вас спросить, как художник художника... Вы рисовать умеете?  (c)

Niūniuoja lieptas rudeniui vėjo dainelę,
pranyksta veidrody vandens auksinė lydeka
ir išsigąsta beržas, kad prie eglės nuogas stovi.
Nerimstantis rudens peizažas drobės tyloje...

buvau geras sūnus taip sakė motina, bet niekas netikėjo

neišeina kartais

Nori ir į pušį įlipti, ir pėdkelnių nesusiplėšyti.

Vargšės avys savo vedliui sako: "Tu vis eik priekyje, ir mums niekada nestigs drąsos eiti iš paskos". O vargšas vedlys mąsto: "Tik visada eikite iš paskos, ir man niekada nestigs drąsos jus vesti". (F. Nyčė)