Aš regiu Don Žuaną vienoje iš tų pasiklydusių tarp  Ispanijos kalvų vienuolyno celių. Jei jis ir žvelgia į ką nors, tai anaiptol ne į prabėgusių meilių šmėklas, o galimas daiktas, pro saulės įkaitintą šaudymo angą, į kokią tykią Ispanijos lygumą – iškilnią ir besielę žemę, kurioje atpažįsta pats save. Taip, būtent ties šituo liūdnu spindulingu vaizdu ir reikia sustoti. (A. Camus )