Tėtė Karlas ir baidyklė
dožia medį, skiedros tryška;
ir nutašė jie kaliausių,
kad varnai neliestų kriaušių...

Rieda kvadratai lyg Bolero kampais neglūdintais,
ir vėl atgal
bangų muzika...
Nemuno lankos patvinusios nieko negirdi,
rieda atgal
slūgsta
kvadratai nuvilni...

Ei, varnėne, kvieskis pačią –
naują inkilą nutašė.
Pakabino ant berželio,
murkis smalsiai nosį kelia.
Šnapt su uodega vikšrelis,
per tą nosį, o ko kelia.
-Negi, murki, nematai –
čia gyvena kirminai!
Kas varnėną, o kas katę
taip apgavo nieks nematė...
Vikšras raitosi iš juoko -
tai meladienio gi pokštas.

Vikšreli vikšreli, gi ne tau inkilą pakabinom.

Urvelyje vietos žiemai neliko

A v lesu to golubije
jeli pili jeli sjeli
i s zimoij  idti nespeli
pesniu peli
pro taigu
gde tolkio jeli
golubije toze peli

Ne tvorą ne.. nelaimę tveriu ratu nuo visų šalin veju

Tik pasėk į saują
dirvai trupinių,
duonom sužydės tuoj
laukas ant delnų.
Kai ištirpus saulė
vasaron varvės,
rudeninę žiemą
nešiu ant peties.
Mala metų girnos,
svyla vėl dangus,
saldžiai slidžiu lieptu
grįšim į namus.

Nesimelski taip garsiai - dar prižadinsi dievą,
jis ne kurčias, gal aklas.. trinkt galva į sieną..

Negriekas moteriai meluoti.