snapė snapiškai snapu snapsi

kilnojamos kapinės
pušys nespėjo
atėjo nerado išėjo

O ką manė ta kamanė?

Alergiškas berneli, ko trypi rūtų darželį?

Jau kai pasensiu, tai nė neprašyk, kad ateičiau pas tave gyventi, - pasakė anyta.

Žirniais žaliais žongliruoja žiogelis,
žiopso žaidimą žolytėj žvirblelis,
žvitriai žingsniuoja žiedeliais žąsiukai,
žavis žvairuoja žiūrovai žioplikai.

Tai naktinė boružėlė
į žvaigždes pas lauko vėją
ant sparnų mėnulį kėlė.
Susapnavo juodataškė,
kad visas žvaigždes nuraškė,
o auksinė pasagėlė
švietė, sekė pasakėlę.

Lapė plepė plakė blakę

Kaip šovė į galvą, taip ir padariau.. griuvau negyva..
Lyg ir teisybė, jei visa tai nebūtų buvę tiesa. Anokia čia tiesa, kaip pasakytų dėdė Gudulis :
-Nesi įgudusi, vaikeli, mažas tu dar taikinys.
O įgūdžių trūko griuvinėti, nebuvau įgudusi, ilgai ir gūdžiai teko gusti, kol įgudau kaip gudas.
-Anokia iš tavęs gudė, - atsidūsta vėl dėdė ir ištraukęs kotelį, pastato rubuilį obuolį sau ant galvos, - šauk.
- Į galvą?
Dėdė nieko neatsako ir pačiupęs obuolį, sviedžia į bekraštę pievą.
Pūkšt.
Ir atbulyn krentu, lyg skersvėjo nublokštas drugelis.
Vėl sapnuoju Argentiną, jos skraidančias upes ir skaistų lyg devynios pilnatys prisikėlusį obuolaitį.
Kodėl manęs nežadina dėdė?, susimąstau ir pramerkusi akį, imu ieškoti šikšnosparnių medžiotojo.
- Matai, dukra, - pastebėjęs žadintojo ieškotoją, ima pamokslauti Gudulis, - mes jau žmonės, deja ne žvėrys nepaliekantys šiukšlių. Bet ateis laikas ir vilkai ims sekti mūsų pėdomis - nustos pagaliau švarinti svietą. Palik ramybėje merdintį obuolį.. mes juk ne vilkai..

Nešk į tinklą auksinį
savo duoklę, žuvie,
išbučiuoki krantinę,
jau neliksi namie.
Užaugins avys saulę,
žemutinėj bangoj,
spinduliai nesuaugę,
sirps ant irklo tamsoj,
nebestaugs skaudžią naktį
gintariniai svirpliai,
švyturiuot, vėjin plaukti,
valty vietos mažai.