nelaižyk mane, aš gi ne sniegas

Ant rytinio gūbrio atšlaičių Vilkyškių,
Auga sau spygliuota ir be jokio pykčio,
Eglė raganėlių, paslėpta tankymej.
-Ar matei, vaikeli, kaip šakas supynė?
Lietų, vėtrą, saulę ir žiemos speigus,
Nugalėjus šypsos jau kelis šimtus.
Tiesiasi į dangų šluotražiu tvirtu,
Tuzinas rankelių ir visad kartu.
Ar matei, Stelmuži, raganą gražuolę?
Supas išdidi sau, pina kiškiam guolį.
Vat kokia apie 32metrų aukščio ir turi daugiau nei 14 kamienų, eh, o ji kogero irgi norėtų būti papuošta, įžiebta:)

Pavijo žiogelis – tai pavytas tai pavytas,
įgėlė bitelė – tai įgeltas tai įgeltas,
apspito smalsuoliai – tai tai...tegu trenkia mane perkūnas..

Triūsia tiušeliai taip gražiai triūsia, ko tai man zlastis ima, nesitriūsia..Zuosi zuosi, neriesk nosį, Makarena sriūbtelk piena..Oi tu zlasteli zlasteli..Imk, triušeli, pagaliuką ir pastriošinki pieštuką..

Purto partija papartį parsitempus po paranke,
prašo porfelį parodyt, prie penkių pridėti pora,
prisidirbo papartynas, prisikratė piniginę
pirmutinę paskutinę pušynėlį pagadinę.

Mazgoju mazgelį

“Ein moment”-kaip pasitikėjimo ženklą pakelia pirštus pilkis ir nuskuodžia į amžinai neatsakytų klausimų biurą. Ein tai ein, trinkteliu durelėm ir prisiveriu plaukus. Učč… Nulydinčią šypseną, netikėtai nutraukęs skausmas, stumteli nevalingu judesiu plačiai dureles ir pasigirsta keistas trinktelėjimas..
O karamyja, užsimerkiu ir imu laukti netikėtai parklupusio pono priekaištų. Vienas, du…penki šimtai…Bet per uždengtas akis matau artėjančią žmogystą. Atsimerkiu…ir milijoną metų trunkantis žvilgsnis sustabdo visus kūne pulsuojančius raktelius…
-Tu?!-be garso choru paklausė susidurę žvilgsniai. Lūpos tarsi magnetu atsiskyrė ir sustingo, gerklę užspaudė nesibaigianti amžinybė ir susimaišiusių minčių grandinė…
Staiga lyg aidas surinka pilkis:”Ein moment, kaip sakiau!” ir kaip prakiuręs balionas imu gaudyti kiekvieną oro lašą.
Ein tai ein...
Pilkis..žmogysta..vienodų lašų milijonas norėtų paerzinti besiblaškantį valytuvą, bet jau seniai šalantis ledukas, lyg pražilęs liokajus barkšteli į stiklą ir mandagiai primena, kad jau galime judėti…
Ein moment ir letai pakyla nusistovėjusios praeities drumzles, šampano burbuliukais apsuka ratą, cinkteli į viską  užglaistančio sniego uždangą ir nuskrenda dar neišmintų pėdų link..

Elektra – tai kalbos dalis, kuri dingsta tik gavusi šoką.
Perliukai arba perlai – tai perlamente sėdintys dėdžiai.
Mokinukai – tai tokie pinigėliai, kuriais mokėtojai mokytojai moka už mokėjimą mokėti.
Oficiantai – ofiso darbuotojai.

Kuo skiriasi kalnapilis nuo piliakalnio?

Šok nestok į kairę žingsnį,
Apsisuksim kas netingim,
Tekšt į pliurzę jau guliu,
Pamanykit, kaip smagu.
Pirmo sniego makalošė
Susipainioja delnuose,
Pirmos gniūkštės lėks į nosį,
Saugokitės – aš vejuosi!