“Ein moment”-kaip pasitikėjimo ženklą pakelia pirštus pilkis ir nuskuodžia į amžinai neatsakytų klausimų biurą. Ein tai ein, trinkteliu durelėm ir prisiveriu plaukus. Učč… Nulydinčią šypseną, netikėtai nutraukęs skausmas, stumteli nevalingu judesiu plačiai dureles ir pasigirsta keistas trinktelėjimas..
O karamyja, užsimerkiu ir imu laukti netikėtai parklupusio pono priekaištų. Vienas, du…penki šimtai…Bet per uždengtas akis matau artėjančią žmogystą. Atsimerkiu…ir milijoną metų trunkantis žvilgsnis sustabdo visus kūne pulsuojančius raktelius…
-Tu?!-be garso choru paklausė susidurę žvilgsniai. Lūpos tarsi magnetu atsiskyrė ir sustingo, gerklę užspaudė nesibaigianti amžinybė ir susimaišiusių minčių grandinė…
Staiga lyg aidas surinka pilkis:”Ein moment, kaip sakiau!” ir kaip prakiuręs balionas imu gaudyti kiekvieną oro lašą.
Ein tai ein...
Pilkis..žmogysta..vienodų lašų milijonas norėtų paerzinti besiblaškantį valytuvą, bet jau seniai šalantis ledukas, lyg pražilęs liokajus barkšteli į stiklą ir mandagiai primena, kad jau galime judėti…
Ein moment ir letai pakyla nusistovėjusios praeities drumzles, šampano burbuliukais apsuka ratą, cinkteli į viską  užglaistančio sniego uždangą ir nuskrenda dar neišmintų pėdų link..