čiukčiuraku barburaku išeinu spalvoti lapų

Nėr laimės nėr?.. nesąmonė, nesąmonių, nesąmoniausia nesąmonė, tie vabalai, kurie tavo manymu graužia laimę , yra patys nelaimingi. Niu..ir tegu…turi laiko, tegu graužia.
O aš niekada nelaukiu, kol mane dar krutančią sules. Neatsiklausus pilkio stveriu jį už ausų ir lekiam pas švyturį. Pilkis neklausia. Jis žino. Jis viską žino, mano mylimų , mylimiau, mylimiausias pilkiūkštis, geltonpūkštis.
Tikit ar ne?..Tada paduodu “rašyKitoKiuose” atspausdintų darbelių ir mano zuikis ima skaityti. Sharman, ar kaip pasakius, nėra puikiau, nepalyginsi su tuo spoksojimu į kompą, kai akys ima važiuoti iš orbitų ir tu matai tik tai ką nori pats, o ne kas priešais tave.
Turiu stabtelti ir nujuokinti pilvą, nes mano pilkis artistas – prajuokina, dar neipusėjęs skaityti eilio..:) RašyKai..rašyKitoKie, dievuliau, turbūt šaunesnių rašančių žmogeliūkščių nesu sutikusi, tiesiog nėra prie ko prikibti – kiekvienas savaip…savaip linksmai, savaip liūdnai, savaip piktai, savaip ar savaip savaip..su pasivaipymais:))
Štai mes jau ir savo slaptoje viečiukėje. Švyturys kaip ant delno! Kvankšteliu sekundei ir visa gerkle užgiedu : “kaip gyveni..gerai...kaip tu jauties..laimingas”…:) kvaila, žinau, bet juk niekas negirdi. Pilkis tuo tarpu neria į pušyną pas nykštukų..tokia jau tradicija:)
Hmm..atsipūčiu..
Gryžęs pilkis ištraukia kuprinę, išpurtom iš knygų smėlį ir prasideda “didieji namų darbai”. Koks sutapimas – pilkis irgi mokosi skyrybą. Šaunuolis, pravers!:)
Na, ka? Dabar stebėsim švyturį? O tas švyturys kietesnis už Kašpirovskį , pasiima visą blogį ir atiduoda mums savo visą švytinčią  šilumą..Tikrai! mes su pilkiu mylim švyturį.
Švytury, tu.. švytury. Dabar susimasčiau – ar tik ir nebus čia gyvatė pakasta? Na, ne čia, nuraminu smėlį ir sulyginu iškapstytą  duobutę...rašyKuose..Mastau. Kai kam dievulis įteikia raides, kai kam skaičius, kai kam teptuką, kai kam šautuvą..kai kam..Gerai jiems, gali mandravoti..O man? O ar man galima rašyti?! Ar esu kai kas? Kas aš? Ar aš esu aš? Ką man dievulis įteikė? Dievo karvelį? Muselę?.. Ne..ne..Fui.:)) Natas? Pieštuką? Teptuką? Šuduką ant pagaliuko?..
Stop! Stop, stop..Palik, kriauklę ramybėje, ar girdėjai, ką pilkis tau sakė? Ne? Šim šim pelėda, kaip tau negėda, o pilkis jau auseles pastatęs laukia atsakymo.
:)
Na, ka, lekiam namo? Vėjas ima nervintis – perstatinėja debesis iš vienos vietos į kitą, pušys užsiėmusios už galvos aimanuoja, atseit ir joms kažkas nutiko..
O aš stipruolė šiandien – persikreipusi, bet vistiek nepažadinusi pilkio, parnešu jį nuo smėlio ir apkamšau, nėr čia ko vakarui į jį spoksoti.
Lekiam namo, namučiu, į savo namiūkščius.
Vistiek mintys greitesnės, ima ir paklausia : “ O tavo “virkškininkas” neiškristų iš savo milžiniško sosto , sužinojęs, kur tu jau beveik pusmetį tupi?”
Aš jam atsakyčiau, kad tupiu rašyKuose:)
O jis dar nepasiekęs žemės, bekrisdamas iš juoko numirtų.
Et, raškytoja tu raškytoja…
Svieto juokintoja..

Milžinų didelės ašaros, kai jie verkia, aptaško mus ir tada būna riesta, kai jie džiaugiasi mes visi sutelpame į jų šypseną, jie dideli ir žiūri į mus iš aukštai, todėl ir lenkiasi jie mums, o ne mes jiems, jų didelė širdis ir jiems labiau skauda, jų ir norai didesni, milžinams galima daryti ir didesnes klaidas, nes jie didesni..

O milžinų ašaros didelės ir siūrios kaip jūros vanduo, tik juose niekada nebūna gintarų..

Kas klausys tau senio,
pasikinko ežį
ir tolyn nujoja,
net neatsigręžę:)

Glaustosi prie kojų
seno klevo sūnūs,
geltonakiai lapai,
šaliais raudonais.
Girgžda, niurzga senis:
-Neikite, vaikeliai,
už tvoros, už kelio-
vėjas nusineš...

Mano eilius pušy kaba,
o jį purto kas išmano,
bumt į kaktą su kuoliukais,
bet tas laikos dar nagiukais:P

niu, baik čia man drebėti nemandravojus..

Prisišvartuoju kabinkdykėje, ogi ten girdžiu virkškininkas kronkcertuoja, persimetu šaukštuvą per petį ir neriu atgal į povandenines džiungles miglažuvių medžioti..